Pramoninės alaus gamybos
tradicijos Estijoje nėra tokios senos ir didingos kaip Čekijoje, Olandijoje ar
Vokietijoje, tačiau ir ši nedidelė šalis pasižymi pakankamai turtinga alaus kultūra.
Savo reikmėms alų estai verda nuo neatmenamų laikų, be jo neapsieidavo nė viena
didesnė šventė, tačiau pramoninė šio gėrimo gamyba startavo gan vėlai, tik XIX
amžiuje.
1820 metais, Saku miestelyje, buvo įkurta
pirmoji industrinė alaus darykla Estijoje. O jau 1826 metais Tartu pastatyta
dar viena gamykla – A. Le Coq Tartu Olletehase
AS. Šių dviejų pagrindinių, po šiai dienai veikiančių alaus daryklų
įkūrėjai yra vokiečiai, tad nieko nuostabaus jog estiško alaus gamybos
tradicijose jaučiama vokiečių įtaka. Susikūrusi alaus pramonė pakankamai
sėkmingai vystėsi, ypač antroje XIX amžiaus pusėje. Kaip tik tuo metu stipriai
plėtėsi miestai, o pagrindiniai pramoninio alaus vartotojai buvo miestiečiai.
Plečiantis geležinkeliams padidėjo ir eksporto galimybės, alus buvo pradėtas
eksportuoti.
XX amžiaus pradžia Estijos
alaus pramonei buvo ypatingai sėkminga. Vietinės alaus daryklos naudojosi
dideliu populiarumu ir tapo žinomos ne tik Estijoje, bet ir toli už jos ribų.
Tačiau pirmasis pasaulinis karas, vokiečių okupacija, o vėliau ir išsivadavimo
karas prieš bolševikus – sudavė stiprų smūgį klestinčiai alaus pramonei. Tartu
alaus darykla, dar taip neseniai išgyvenusi geriausius savo laikus, buvo
visiškai sužlugdyta. Laimei estai rankų nenuleido ir puolė atstatinėti savo
alaus pramonę. Tam puikiai padėjo 1920 metų viduryje sudaryta sutartis dėl
pardavimo zonų pasiskirstymo, kuri 1933 metais buvo nutraukta kaip nebeaktuali
ir nebereikalinga. Laisva konkurencija žaibiškai pakeičia nusistovėjusią rinką
ir daugiausia iš to naudos turi A. Le Coq,
žymiai padidinęs savo pardavimus šalies šiaurėje, kuri anksčiau „priklausė“ Saku.
Tarybiniais laikais Estijos
alaus pramonė išgyveno tam tikrą sąstingį. Alaus, atsižvelgiant į šalies
gyventojų poreikius, buvo gaminama palygint nedaug, primityvioje taroje ir tik
kelių rūšių. Tarybų valdžia į alaus pramonę investavo nedaug ir tik Tartu bei
Saku gamyklos sugebėjo užsitikrinti didesnį finansavimą. Visa kita estiško
alaus pramonė vegetavo. Tad pasibaigus tarybiniai epochai alaus daryklos buvo
labai prastos būklės.
Pasibaigus tarybiniai erai,
gamyklų privatizacija ir kontrolinių paketų pardavimas užsieniečiams, pritraukė
nemažas investicijas ir leido iš pagrindų modernizuoti gamybą. Devintajame
dešimtmetyje Estijos alaus rinka tiesiog sprogo nuo naujų alaus rūšių,
patenkinančių pačius įvairiausius vartotojų poreikius. Atsirado netgi daug
rūšių tamsaus alaus, alaus kuris anksčiau išvis nebuvo gaminamas.
Šiuo metu šalyje veikia
penkios alaus daryklos, didžiausios iš kurių – Saku Olletehas ir A. Le Coq.
Šios dvi gamyklos tarpusavyje dalinasi net tris ketvirtadalius Estijos alaus
rinkos.
