Viskis – gėrimas su charakteriu. Ne vien todėl, kad jį sunku supainioti su kuo nors kitu, bet ir todėl, kad jis turi sielą. Tai gėrimas, kuris nereikalauja skubos, nereikalauja triukšmo. Jis kviečia sustoti, įkvėpti, pažvelgti į taurę ir suprasti – čia daugiau nei tiesiog alkoholis. Čia istorija, tradicija, gamta, laikas, ir žmogus, kuris turėjo kantrybės palaukti, kol visa tai susilies į vieną gurkšnį. Apie viskį yra tūkstančiai nuomonių, šimtai ginčų ir begalė ritualų. Vieni sako, kad reikia gerti tik gryną, be jokių priedų. Kiti prisiekia, kad keli lašai vandens atskleidžia tikrąją jo dvasią. Dar kiti laiko šventvagyste viskį maišyti su ledu ar, neduok Dieve, kola. Bet tiesa, kaip visada, slypi kažkur per vidurį. Nes viskis tai ne tik gėrimas, bet ir asmeninis santykis. Ir jei jau kalbame nuoširdžiai, teisingiausias būdas gerti viskį yra toks, kuris teikia malonumą tau.
Visgi, tradicijos turi savo žavesio. Jos lyg tylūs kelio ženklai, padedantys nepasiklysti, kai pirmą kartą žengi į šį subtilų pasaulį. Škotijoje, kur viskis gimė, į šį gėrimą žiūrima beveik su religine pagarba. Čia sakoma: Viskis nėra gėrimas – tai gyvenimo būdas. Kiekvienas regionas turi savo stilių, savo skonį, savo istoriją. Vienur viskis dūminis ir sunkus, kvepiantis durpėmis, kitur – švelnus, gėlių aromato. Tačiau visur jis gerbiamas. Ir škotai turi savo šventą penkių S taisyklę: Sight, Smell, Sip, Swallow, Splash. Pirmiausia pažvelk. Spalva visada pasako daug: nuo šviesiai gintarinės iki tamsaus medaus atspalvio, tai kelionės laiku ir statinių darbas. Antra – užuosk. Viskio kvapas atveria visą pasaulį - dūmai, vanilė, derva, vaisiai, šokoladas. Trečia – paragauk, leisk jam slysti per liežuvį, pajusk, kaip jis keičiasi. Ketvirta – nuryk, bet neskubėk. Ir penkta, jei nori, įlašink lašelį vandens. Ne tam kad suskystintum, o tam kad pažadintum. Viskis kaip žmogus: kartais jam reikia tik šiek tiek oro, kad atsiskleistų visa jo esmė.
Tuo tarpu airiai žiūri į viskį kiek švelniau. Jų viskis lengvesnis, švelnesnis, labiau šypsosi nei kalba rimtai. Jie vis dar tiki, kad viskis turi būti geriamas grynas, be jokių priedų. Bet jei visgi skiedžiamas, tai tik krištolinio švarumo vandeniu ar keliais ledo gabaliukais. Airijoje viskis tai ne tik gėrimas, bet ir pokalbio dalis, istorijos pradžia. Jie sako: „Geras viskis – kaip gera istorija. Kuo daugiau kartų pasakoji, tuo geresnė ji tampa.“
Amerikoje viskas kitaip. Ten viskis tvirtesnis, drąsesnis, labiau „tiesiai į veidą“. Burbonas ar Tenesio viskis turi savo charakterį – vanilės, ąžuolo, karamelės natas. Amerikiečiai mažiau linkę į ritualus, labiau į malonumą. Jie nesigėdija įmesti ledo, įpilti šlakelį sodos ar net sumaišyti viskį kokteilyje. Jų filosofija paprasta – jei skanu, vadinasi, teisinga. Ir čia nėra ką ginčytis.
Nors kiekvienas kraštas turi savas taisykles, viskio esmė išlieka ta pati – malonumas turi būti tikras. Viskis nėra gėrimas, kurį geri tam, kad apsvaigtum. Jis tam, kad prisimintum. Kad prisimintum skonį, kvapą, akimirką, pokalbį. Kad bent minutei laikas sustotų. Daugelis viskio mėgėjų sutaria, kad šis gėrimas atsiskleidžia lėtai. Pirmas gurkšnis gali pasirodyti stiprus, net aitrus. Bet antras jau švelnesnis, trečias sodrus, o ketvirtas beveik šnabždesys. Todėl viskis niekada neskubina. Jis moko kantrybės. Ir tai turbūt viena iš priežasčių, kodėl jis laikomas džentelmenų gėrimu. Nes tikras džentelmenas moka laukti.
Dabar pakalbėkime apie taurę. Ji turi būti skaidri, be puošmenų, su storu dugnu tam, kad niekas neatitrauktų dėmesio nuo turinio. Tokiame stikle viskis atrodo oriai, kaip ir priklauso. Ir svarbiausia neužpildykite taurės iki viršaus. Gėrimo turi būti tik trečdalis taurės. Kad liktų vietos kvapui, orui, laikui. Ar galima užkąsti? Galima. Bet čia galioja ta pati taisyklė – mažiau yra daugiau. Viskis puikiai tinka prie austrių, rūkytos žuvies, elnienos ar net švelnaus sūrio. Tačiau visada atminkite: užkanda turi papildyti, o ne užgožti.
Beje, škotai turi dar vieną tradiciją – viskio taurę visada laikyti šiltose rankose. Jie sako, kad taip geriau atsiskleidžia aromatas. Tai tikra tiesa, net keli laipsniai temperatūros gali pakeisti skonį. Ir jei jau laikai taurę rankoje, laikyk ją su pagarba. Viskis ne tam kad akimirksniu išgertum, o kad išgyventum akimirką. Mažas paradoksas. Viskis, kaip ir žmonės, turi daugybę veidų. Vieną dieną jis atrodo griežtas ir uždaras, kitą švelnus ir šiltas. Vienas butelis gali kvepėti dūmais, kitas medumi ir gėlėmis. Viskas priklauso nuo statinių, nuo laiko, nuo žmogaus, kuris jį kūrė. Todėl sakoma, kad geri viskį tarsi pažinti pasaulį. Ir visgi... šis gėrimas turi vieną paslaptį. Tikrasis jo skonis atsiskleidžia ne tada, kai bandai jį perprasti, o tada, kai tiesiog leidiesi jo vedamas. Nes viskis ne formulė, o patirtis. Vienas žmogus atras dūminį kampą, kitas saldų poskonį, trečias kelionę atgal į prisiminimus. Ir visi bus teisūs.
Šiandien viskis nebėra tik elito gėrimas. Jis tapo visiems prieinamu ritualu, bet vis dar išlaiko savo paslaptingumą. Nes viskis visada bus šiek tiek senamadiškas, šiek tiek romantiškas, šiek tiek apie laiką, kuris eina kitaip. Ir gal todėl, net po tiek metų, jis vis dar laikomas džentelmenų gėrimu, nes džentelmeniškumas juk niekada neišeina iš mados.
Tad su kuo gerti viskį? Su pagarba. Su gera kompanija. Su istorija, kurią verta papasakoti. Ir visada su laiku. Nes viskis negeria tavo laiko, jis jį sustabdo.