Alus Lietuvoje tai daugiau nei tik gėrimas. Tai mūsų kultūros dalis, papročių palikimas ir net savotiškas simbolis, lydintis tiek kasdienybę, tiek šventes. Nuo senų laikų lietuviai alų ne tik gėrė, bet ir siejo su apeigomis, derliaus nuėmimu, vestuvėmis ar kitomis svarbiomis progomis. Jei bandytume pažvelgti į lietuvišką alų istorijos akimis, pamatytume, kad ji spalvinga, turtinga ir pilna įdomių detalių. Tad pasigilinkime: kaip alus atsirado Lietuvoje, kaip jis keitėsi, kas buvo svarbiausi etapai ir kaip atrodo šiandieninė alaus kultūra mūsų šalyje.
Pirmieji paminėjimai apie alų Lietuvoje siekia dar pagonybės laikus. Žinoma, tai buvo visiškai kitoks alus nei dabartinis – drumstas, mažai filtruotas, dažnai praturtintas įvairiomis žolelėmis, medumi, uogomis. Jis buvo verdamas namuose, o alus nebuvo vien tik gėrimas, jis atliko ir apeiginę funkciją. Pagal senąsias tradicijas alus būtinai lydėdavo šventes. Pavyzdžiui, vestuvių metu alus būdavo lyg ritualinis gėrimas, o per derliaus šventes jis simbolizuodavo gausą. Taip pat tikėta, kad alus turi dvasinės galios – atneša sėkmę, stiprina draugystę, užtikrina gerą derlių. Viduramžiais alus tapo vis labiau paplitęs ne tik kaimuose, bet ir miestuose. Tuo metu svarbiausi alaus gamintojai buvo vienuolynai, jie perėmė daug europietiškų tradicijų ir pritaikė jas Lietuvoje. Vienuoliai išmoko naudoti apynius, kurie suteikdavo gėrimui skonio, aromato ir padėdavo jį ilgiau išlaikyti. XIII–XV amžiuje, kai Lietuva jau buvo įsitraukusi į prekybą su kaimyninėmis šalimis, alus tapo ir ekonomikos dalimi. Kaimuose jis vis dar buvo verdamas namuose, bet miestuose jau pradėjo kurtis pirmieji bravorai. Čia alus buvo pardavinėjamas karčemose, tapo miestiečių susibūrimų atributu.
Kalbant apie profesionalią alaus gamybą Lietuvoje, verta paminėti kelias svarbiausias daryklas, kurios suvaidino didelį vaidmenį mūsų alaus istorijoje. 1784 m. Klaipėdoje buvo įkurta pirmoji oficiali alaus darykla. Tai ženklas, kad alus tapo ne tik namų ar vienuolynų gėrimu, bet ir verslu. 1786 m. Šiauliuose grafas Zubovas įkūrė garsųjį Gubernijos bravorą. Jis gyvuoja iki šiol ir laikomas viena seniausių daryklų visoje Rytų Europoje. XIX amžiuje nauji bravorai išdygo Kaune, Vilniuje, Panevėžyje. Kaune Volfas Engelman bravoras pradėjo veiklą 1853 metais ir šiandien yra viena žinomiausių Lietuvos alaus daryklų. Vilniuje 1860 m. prie Tauro kalno įkurtas bravoras davė pradžią Tauro alaus istorijai. 1902 m. Panevėžyje atsirado Kalnapilio alaus darykla. Šios daryklos tapo kertiniais lietuviško alaus istorijos akmenimis. Jos ne tik gamino alų vietiniams gyventojams, bet ir garsino Lietuvą užsienyje.
Kol miestuose plėtėsi pramoninė gamyba, Lietuvos kaimuose klestėjo namų aludarystė. Alus buvo verdamas kiekviename ūkyje, dažniausiai didesnėms progoms. Naminis alus turėjo savitą skonį. Jis buvo gaminamas iš miežių, rugių, kviečių, saldintas medumi ar gardintas įvairiomis žolelėmis. Kiekviena šeima turėjo savo receptą, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Ypač garsus buvo Biržų kraštas, čia naminė aludarystė laikyta tikru amatu. Iki šiol Biržai žinomi kaip Lietuvos alaus sostinė. XX amžius atnešė ir didelių pokyčių. Sovietų okupacijos metais visi bravorai buvo nacionalizuoti. Alus tapo masiniu, standartizuotu gėrimu, o įvairios regioninės tradicijos buvo slopinamos. Tiesa, sovietmečiu alus išliko populiarus, tačiau jo kokybė ne visada buvo aukšta. Daugiausia dėmesio skirta kiekiui, o ne skoniui. Žmonės prisimena ilgas eiles prie parduotuvių, kai pasirodydavo geresnio alaus partija. Atkūrus nepriklausomybę, prasidėjo naujas etapas. Bravorai buvo privatizuoti, pradėjo kurtis naujos daryklos. Lietuvoje atsirado didelė konkurencija, pradėti importuoti užsienio alūs. Dešimtajame dešimtmetyje prasidėjo tikras alaus bumas – alaus festivaliai, nauji prekių ženklai, pirmieji bandymai kurti craft (amatinį) alų.
Šiandien alus Lietuvoje labai įvairus. Turime kelias dideles daryklas – Švyturį-Utenos alų, Volfas Engelman, Kalnapilį-Taurą. Jos tiekia masinei rinkai skirtą produkciją. Bet šalia jų išaugo ir visa craft alaus scena. Amatinis alus tapo mada. Jauni bravorai eksperimentuoja su skonių deriniais, kuria IPA, stautus, rūgščius alaus tipus. Tokie bravorai kaip Genys Brewing Co., Sakiškės Brewery, Apynys sulaukia vis daugiau dėmesio. Lietuvoje vyksta alaus festivaliai, populiarėja degustacijos, alaus kultūra įgauna naują veidą. Žmonės pradėjo ne tik gerti alų, bet ir domėtis jo istorija, gamybos būdais, stiliaus skirtumais. Nuo senų laikų alus buvo neatsiejamas nuo švenčių. Ši tradicija išliko iki dabar. Vestuvės, Joninės, gimtadieniai retai apsieina be alaus. Net ir šiandien alus dažnai simbolizuoja bendrystę, draugystę, linksmą laiką. Nors laikai pasikeitė, alus išliko lietuvių kultūros dalimi. Ir tai turbūt viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje alaus tradicija tokia stipri.
Kur link judame? Atrodo, kad alus Lietuvoje dar ilgai nepraras savo populiarumo. Didžiosios daryklos gamins masinį produktą, o craft scena kurs įdomius, išskirtinius skonius. Kaimo aludarystės tradicija taip pat neišnyks, ji jau tapo kulinarinio paveldo dalimi. Vis daugiau lietuvių renkasi ne tik išgerti, bet ir atrasti, pažinti. Alus tampa ne tik gėrimu, bet ir kultūriniu reiškiniu, jungiančiu senąsias tradicijas su šiuolaikine gastronomija. Alus Lietuvoje tai istorija, kuri tęsiasi šimtmečius. Nuo senųjų pagoniškų apeigų, per vienuolynų bravorus, grafų daryklas, sovietmečio masinę gamybą iki šiuolaikinio craft bumo, alus visada buvo kartu su mumis. Tai ne tik gėrimas, bet ir kultūros dalis, bendruomenės simbolis ir gyva tradicija. Lietuva gali didžiuotis savo alaus paveldėjimu – juk čia alus verdamas jau šimtmečius, o jo istorija tikrai nesibaigs.