Viskis tai ne šiaip stiprus alkoholis. Tai gėrimas, turintis savo charakterį, istoriją, paslaptis ir net romantikos prieskonį. Ir, turbūt nenuostabu, kad jis vadinamas vienu iš labiausiai pasaulyje vertinamų bei mėgstamų gėrimų. Bet kaip viskas prasidėjo? Iš kur atsirado ši gintaro spalvos dvasia, kurios butelį galima rasti beveik kiekvienoje pasaulio šalyje? Pasinerkime į kelionę per šimtmečius ir atraskime viskio gimimą, evoliuciją bei tai, kodėl šis gėrimas iki šiol laikomas išskirtiniu.
Iki šiol nėra vieningo atsakymo, kas gali save laikyti tikruoju viskio tėvu“– Airija ar Škotija. Abi šalys jau kelis šimtmečius dėl to nesutaria. Škotija turi labai rimtą kortą rankose: pirmieji rašytiniai įrašai apie viskį datuojami dar 1494 metais. Juose minima, kad škotų vienuoliai gamino spiritą iš grūdų. Airija atkerta, kad viskis jų teritorijoje buvo dar seniau, tik deja neturi tokio aiškaus dokumentinio įrodymo. Škotai tuo pasinaudojo ir prieš kelerius metus iškilmingai paminėjo viskio 500 metų jubiliejų, taip tarsi bandydami užcementuoti savo, kaip tikrųjų išradėjų, statusą. Visgi, dauguma istorikų linkę manyti, kad abu kraštai beveik tuo pačiu metu atrado distiliavimo meną. Juk ir vieni, ir kiti turėjo derlingų grūdų, švaraus vandens, o vienuoliai kantrybės eksperimentuoti.
Įsivaizduokime viduramžius. Vienuoliai turėjo perteklinių grūdų, kurių nebespėdavo suvalgyti ar iškepti į duoną. O išmesti tokių gėrybių jie tikrai negalėjo. Taigi kilo mintis: sumalti grūdus, užpilti vandeniu, palikti raugti, o paskui pervaryti per paprastą distiliavimo aparatą. Rezultatas? Stiprus, bet dar gana šiurkštus gėrimas, kurį jie pradėjo vadinti gyvybės vandeniu, lotyniškai aqua vitae, o airiškai/škotiškai – uisce beatha (ištariama „išcha baha“). Iš čia ir kilo mums pažįstamas žodis whisky. Pradžioje viskis buvo gaminamas beveik tik iš miežių, nes jų gausiai augo tiek Airijoje, tiek Škotijoje. Tačiau laikui bėgant, žmonės ėmė eksperimentuoti ir naudoti rugius, kukurūzus ar net kviečius. Be to, vienuoliai pastebėjo, kad laikant gėrimą ąžuolinėse statinėse, jis tampa švelnesnis, įgauna spalvą ir aromatą. O sumaišius kelias skirtingas statines, atsiranda visai naujas skonis. Taip pamažu pradėjo formuotis skirtingos viskio rūšys, kurias šiandien pažįstame.
Nors ginčas su Airija tęsiasi, būtent Škotija tapo pagrindine viskio sostine. Čia gimė garsusis pavadinimas Scotch whisky, kurio neįmanoma sumaišyti su jokia kita rūšimi. Škotai labai anksti suvokė, kad jų unikalus klimatas, švarus vanduo ir patirtis leidžia pagaminti neprilygstamo skonio gėrimą. Net sakoma, kad tobulo viskio paslaptis slypi ne tiek statinėse ar grūduose, kiek pačiame škotiškame vandenyje. Specialistai iki šiol teigia, kad tokio skaidraus ir minkšto vandens, kaip Škotijoje, kitur tiesiog nėra. Su laiku viskis tapo ne tik vietiniu, bet ir tarptautiniu reiškiniu. Kai kurie vardai iškilo į neregėtas aukštumas. Chivas Brothers, broliai, kurie dar XIX amžiuje atidarė savo varyklą ir taip pamilo maišyti skirtingus viskius, kad netrukus tapo pasaulinio lygio kompanija. Jų prekės ženklas Chivas Regal iki šiol laikomas prabangos simboliu. Johnnie Walker nuo mažo bakalėjos krautuvėlės savininko iki vieno garsiausių viskio prekių ženklų visame pasaulyje. Jameson, airiškas pasididžiavimas, rodantis, kad ir Airija vis dar stipriai laikosi rinkoje. Šios istorijos tik patvirtina, kad viskis tai ne vien gėrimas, bet ir ištisos dinastijos, tradicijos bei legendos.
Iš pradžių viskis buvo gana lokalus – daugiausia vartojamas Škotijoje ir Airijoje. Bet XVIII–XIX a. jis pradėjo plisti kartu su emigrantais, jūreiviais ir prekybininkais. Amerikoje gimė burbonas, saldesnė viskio versija iš kukurūzų. Kanadoje atsirado švelnesni viskiai, dažnai maišomi. Japonija XX a. pradžioje ėmė gaminti savo viskį, kuris šiandien laikomas vienu kokybiškiausių pasaulyje. Taigi viskis tapo tikru pasaulio klajūnu, kuris kiekvienoje šalyje įgavo savitą veidą. Dar vienas įdomus dalykas, viskis labai greitai tapo ne tik liaudies, bet ir elito gėrimu. Karališkosios šeimos, aukštuomenė ir net politikai jį pamėgo už išskirtinį skonį bei prestižą. Ne veltui sakoma, kad butelis gero viskio yra ne tik gėrimas, bet ir statuso simbolis. Jis dažnai dovanojamas, naudojamas šventėse ar ypatingomis progomis.
Šiandien viskis tai globalus reiškinys. Jį ragauna ir kolekcionuoja milijonai žmonių visame pasaulyje. Yra net specialūs viskio klubai, degustacijos, festivaliai. Ir visai nesvarbu, ar gurkšnoji jį švarų, su ledu, ar kokteilyje – kiekvienas gurkšnis pasakoja šimtmečių istoriją. Tai tarsi mažas laiko gabalėlis stiklinėje. Kodėl žmonės mėgsta viskį? Galima išskirti kelias priežastis: skonis ir aromatas, tradicijos, įvairovė, statusas ir ritualas. Viskis tai daugiau nei alkoholis. Tai istorija apie vienuolius, ieškojusius gyvybės vandens. Tai pasakojimas apie dviejų tautų, airių ir škotų amžinas varžybas. Tai kelionė nuo mažų varyklėlių iki pasaulinių kompanijų. Ir galbūt, gurkšnodamas taurę gero viskio, pats pajusi, kad šis gėrimas turi kažką daugiau nei tik skonį – jis turi sielą.