Degtinė tai gėrimas, kurį visi pažįsta. Vieniems ji švenčių atributas, kitiems – prie žvejybos ar pirties neatsiejama draugė. Tačiau ar kada susimąstei, iš kur ji atsirado? Kas pirmieji sugalvojo distiliuoti grūdus ir sukurti tai, ką mes šiandien vadiname degtine? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad degtinė yra tik paprastas skaidrus gėrimas. Bet už jos slypi labai ilga, intriguojanti ir net šiek tiek mistiška istorija, kurios šaknys siekia kelis tūkstančius metų. Tad keliaukime laiku atgal ir pažiūrėkime, kaip degtinė iš paprastų eksperimentų tapo vienu žinomiausių gėrimų pasaulyje.
Stiprūs alkoholiniai gėrimai buvo žinomi dar prieš 3–4 tūkstančius metų. Senovės Egiptas, Kinija, Persija, visos šios civilizacijos jau turėjo tam tikrų distiliacijos technikų. Aišku, tai dar nebuvo ta degtinė, kurią žinome šiandien, bet pati idėja, kad galima distiliuoti, atskirti gryną alkoholį nuo masės, jau egzistavo. Įdomu tai, kad degtinės gimtinės klausimas iki šiol nėra išspręstas. Arabai, kinai, rusai ir net švedai visi pretenduoja vadintis degtinės krikštatėviais. Tiesos ieškoti sunku, nes kiekviena tauta turėjo savo stipriųjų gėrimų tradicijas. Vieni pirmieji naudojo grūdus, kiti vaisius, treti bandė gėrimą praturtinti žolelėmis. Todėl dažniausiai istorikai sutaria, kad degtinė tai ne vienos tautos, o viso pasaulio išradimas, tiesiog kiekviena kultūra prisidėjo savaip. Šiandien mums įprasta, kad degtinė gaminama iš kviečių ar rugių. Tačiau istoriškai žaliavos labai skyrėsi. Vienose šalyse naudodavo kukurūzus, kitose miežius ar net bulves. Įdomus faktas: norint išgauti litrą degtinės, grūdų reikia visai nedaug, o spirito gaunama pakankamai daug. Tai ir lėmė, kad valstybės greitai suprato – degtinė yra puikus būdas papildyti biudžetą. Be to, spiritą lengva transportuoti, jis negenda, todėl tapo idealia preke. Kad degtinė nebūtų tik neutralus skystis, jau senais laikais ją gardindavo įvairiomis žolelėmis. Įmaišydavo cinamono, mėtų, kadagio uogų, kartais saldindavo medumi, brandindavo ąžuolo statinėse. Tai leido sukurti daugybę skirtingų degtinės rūšių.
Rusija dažnai minima kaip degtinės gimtinė. Ten ji pradėta pardavinėti maždaug XVI amžiuje, apie 1550–1600 metus. Maskvoje atidarytas pirmasis caro kabakas karčema, kurioje galėjo lankytis tik caro sargybiniai. XVIII amžiuje caro valdžia priėmė pirmuosius įstatymus, susijusius su degtine. Pradžioje gamyba buvo atiduota į privačias rankas. Tačiau greitai paaiškėjo, kad tai klaida. Prasta žaliava, nekokybiškas gamybos procesas ir štai, prasidėjo masiniai apsinuodijimai. Gėrimas buvo daromas iš duonos, bulvių ar bet kokių kitų pigesnių produktų. Rezultatas nekokybiška, sveikatą žalojanti degtinė. Kad situacija nebekeltų chaoso, valdžia nusprendė degtinės gamybą vėl perimti į savo rankas. Buvo sugrąžinta valstybės monopolija. Tai reiškė gamyba vyksta kontroliuojamai, užtikrinama kokybė, o pelnas patenka į biudžetą.
Kodėl degtinė tokia naudinga valstybei? Priežastis paprasta: grūdų, reikalingų pagaminti spiritui, reikia nedaug, o iš jų išeiga didelė. Be to, spirito transportavimas paprastas, jis negenda, o pardavus galima uždirbti kelis ar net keliasdešimt kartų daugiau. Neatsitiktinai valstybės siekė šį gėrimą monopolizuoti. Degtinė tapo ne tik tautos tradicija, bet ir rimtu ekonomikos įrankiu. Tai buvo būdas užkamšyti biudžeto skyles, finansuoti kariuomenę, statybas ar kitas valstybės reikmes. Kai valstybė monopolizavo gamybą, atsirado ir nelegali produkcija. Naminė, dažnai nekokybiška, vadinta samagonu. Rusijoje tam buvo daug pavadinimų: „peregar“, „brandachlist“, „sivak“ ir dar daugybė kitų. Šis naminis gėrimas buvo persekiojamas, bet kartu tapo liaudies kultūros dalimi. Samagono gamyba buvo slapta, tačiau daugelyje kaimų tai buvo savotiška tradicija, perduodama iš kartos į kartą.
Svarbus istorinis momentas – 1882 metais tarptautinis arbitražinis teismas pripažino, kad būtent Rusija yra degtinės išradėja. Kodėl? Nes būtent čia buvo išvystyta unikali 40 laipsnių stiprumo receptūra. Nuo to laiko 40° degtinė iš grūdų tapo nacionaliniu rusų gėrimu, o kartu ir tarptautiniu standartu. Kitose šalyse buvo žinomi kiti stiprieji gėrimai, bet tokios aiškios ir standartizuotos formos jie neturėjo.
Nors degtinė dažnai siejama su šventėmis ar išgėrimais, iš tikrųjų ji suvaidino didelę rolę ir kultūroje. Pirtis be degtinės? Žvejyba be buteliuko? Sunku įsivaizduoti. Degtinė tapo bendravimo, draugystės, pasitikėjimo simboliu. Dar daugiau – degtinė naudota ir medicinoje. Senais laikais ji buvo laikoma vaistu. Ja trindavo skaudančias vietas, dezinfekuodavo žaizdas, maišydavo su žolelėmis gydomiesiems antpilams. Tiesa, šiuolaikinis mokslas į tai žiūri atsargiai, bet anuomet tai buvo įprasta praktika. Šiandien degtinė vienas populiariausių stipriųjų gėrimų pasaulyje. Ji ne tik vartojama gryna, bet ir tampa pagrindu įvairiausiems kokteiliams. Bloody Mary, Cosmopolitan, Moscow Mule – visų jų pagrindas yra būtent degtinė. Be to, pasaulinė rinka šiandien siūlo milžinišką įvairovę. Nuo klasikinių, grūdinių degtinių iki modernių, gardintų įvairiais prieskoniais, vaisiais ar net egzotiškais ingredientais. Degtinė tapo ne tik tradicija, bet ir mados reikalu.
Degtinės istorija tai pasakojimas apie žmogaus išradingumą, valstybės interesus ir tautų tradicijas. Nuo senovės civilizacijų eksperimentų, per Rusijos caro laikų monopoliją, iki šiuolaikinių kokteilių barų – degtinė visada buvo šalia. Ji buvo vaistas, valiuta, švenčių atributas ir net politinis įrankis. Ir nors požiūriai į degtinę šiandien įvairūs, vienas dalykas neabejotinas – tai gėrimas, kurio istorija verta pasakojimo.