Oktoberfest – kai alus tampa švente, o Miunchenas pasaulio sostine
Kai ruduo dar tik pradeda dažyti medžių lapus, o ore tvyro pirmasis gaivus šaltukas, Vokietijoje, Miunchene, ima kunkuliuoti kažkas daugiau nei alus. Šurmulys, juokas, muzikos garsai, keptų dešrelių kvapas ir begalinis žmonių džiaugsmas. Tai Oktoberfest, garsiausia alaus šventė pasaulyje. Kiekvieną rudenį, rugsėjo pabaigoje, Miunchenas pavirsta į didžiulį gyvą organizmą. Milijonai žmonių, pasipuošusių tradiciniais vokiškais rūbais – lederhosenais ir dirndlėmis, susirenka į miestą, kur alus teka ne upeliais, o ištisomis upėmis. Čia viskas persmelkta linksmybės, nuo rytinių orkestro maršų iki vėlyvų vakarų, kai dainos jau dainuojamos nuo stalo viršaus. Bet kad suprastum, kas iš tiesų yra Oktoberfest, neužtenka vien pamatyti, tą reikia pajusti.
Oktoberfest istorija tarsi graži pasaka, prasidėjusi dar 1810 metais. Tą spalio 12 dieną Bavarijos princas Liudvikas (vėliau tapęs karaliumi Liudviku I) vedė princesę Teresę. Kadangi tokia proga negalėjo praeiti tyliai, buvo nuspręsta surengti didžiules liaudies iškilmes, kuriose dalyvauti buvo pakviesti visi Miuncheno gyventojai. Vieta šventei buvo parinkta už miesto vartų, ten buvusi didžiulė pieva. Nuo tada ji vadinama Theresienwiese, arba Teresės pieva, princesės garbei. Vestuvių pabaigoje įvyko žirgų lenktynės, o vietos bravorai, žinoma, pasirūpino, kad nei vienas žiūrovas neliktų be alaus. Šventė pasisekė taip, kad žmonės ėmė šnekėti kodėl gi to nepakartojus kitais metais? Ir taip 1811-aisiais gimė tradicija, kuri gyva iki šiol.
Pirmieji metai buvo pakankamai kuklūs, tebuvo vos kelios palapinės, kelios atrakcijos, keli tūkstančiai žmonių. Tačiau su kiekvienais metais Oktoberfest vis didėjo. 1811-aisiais šventę papildė žemės ūkio mugė, bavarai varžėsi, kieno arkliai, jaučiai ir pasėliai gražiausi. 1818-aisiais atsirado pirmieji atrakcionai: karuselės, supynės, šaudymo stendai. Ir, žinoma, pirmosios alaus palapinės, vietos kuriose galima ne tik išgerti, bet ir pajausti tikrą bavarų bendrumą. 1819 m. šventės organizavimą perėmė Miuncheno miesto taryba ir nuo tada Oktoberfest tapo oficialia kasmetine švente. Žinoma, ne viskas visada klostėsi sklandžiai. 1854 ir 1873 m. šventė buvo atšaukta dėl choleros epidemijų, o 1866 ir 1870 m. dėl karų. Tačiau net ir po sunkiausių laikų vokiečiai grįždavo prie savo šventės. 1872 m. Oktoberfest buvo perkeltas į rugsėjo pabaigą dėl paprastos priežasties: orai tuo metu šiltesni, o gerti alų po atviru dangumi maloniau. Ši tradicija išliko iki šiol – šventė prasideda rugsėjį, bet baigiasi visada spalio pradžioje.
1886 m. Oktoberfest tapo elektrifikuotas. Įdomus faktas, kad darbus atliko Alberto Einšteino tėvo įmonė. Sakoma, kad pats Albertas, tuomet dar jaunuolis, padėjo įsukti lemputes vienoje iš alaus palapinių. Gal todėl ir šventės nuotaika iki šiol turi savotišką elektrinį džiaugsmą. 1910 m. Oktoberfest šventė šimtmetį. Tada buvo išgerta 1,2 milijono litrų alaus. Skaičius, kuris tuo metu atrodė neįtikėtinas. Šiandien toks kiekis išgaruoja per pirmas kelias dienas. Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus šventė buvo sustabdyta, tačiau vos pasibaigus karo dūmams, bavarai vėl išsitraukė savo lederhosenus, susitiko Theresienwiese pievoje ir pakėlė taures, ne tik už alų, bet ir už gyvenimą.
1950 m. gimė nauja tradicija, kuri gyvuoja iki šiol. Pirmąją Oktoberfest dieną, lygiai vidurdienį, Miuncheno meras atidaro pirmąją alaus statinę ir sušunka garsųjį O’zapft is! – Atkimšta!. Tą akimirką pasigirsta 12 patrankos šūvių, o minia, dainuojanti ir plojanti, žino, kad šventė jau prasidėjo. Nuo to momento visos palapinės pradeda pilti alų, orkestrai groja tradicines dainas, o šventinė nuotaika užlieja visą Miuncheną. Šiandien Oktoberfest tai milžiniškas renginys, kasmet pritraukiantis apie 6 milijonus žmonių. Per šventę išgeriama apie 6 milijonus litrų alaus, įsivaizduokit, tai daugiau nei du olimpinio dydžio baseinai.
Theresienwiese užima apie 26 hektarus, o tai beveik 40 futbolo aikščių. Čia įrengiama apie 30 didžiųjų alaus palapinių ir dar keliasdešimt mažesnių, kuriose skamba muzika, kepa dešrelės, traška pretzeliai ir verda gyvenimas. Šventėje dalyvius aptarnauja apie 1600 padavėjų, o jų greitis stebina, jie sugeba vienu metu nešti po 10 ar net 12 vienlitrių bokalų, sveriančių apie 14 kilogramų.
Per dvi savaites suvalgoma daugiau nei 500 tūkst. vištų, apie 100 jautienos kepsnių, šimtai tūkstančių dešrelių ir kalnai raugintų kopūstų. Taip, Oktoberfest tai ne tik alus. Tai ir maistas, muzika, šokiai ir visų pirma bavarų gyvenimo džiaugsmas.
Ne kiekvienas alus gali būti pilstomas per Oktoberfest. Šventės taisyklės griežtos, teisę čia tiekti šventinį Oktoberfest alų turi tik šešios Miuncheno alaus daryklos: Spaten, Augustiner, Paulaner, Hacker-Pschorr, Hofbrauhaus ir Lowenbrau. Visos jos gamina specialų Oktoberfestbier alų, kuis yra stipresnis, sodresnis ir šviesus. Alkoholio kiekis siekia apie 6%. Skonis švelnus, bet turtingas, tarsi alus pats būtų apsivilkęs šventinį rūbą. Kiekviena alaus darykla turi savo palapinę, milžinišką, su tūkstančiais sėdimų vietų, tradiciniais papuošimais, orkestru ir savo charakteriu. Vienos garsėja ramiu šeimynišku vakaru, kitos – šokiais ant stalų iki paryčių.
Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti Oktoberfest atmosferą, tas žodis būtų - gyvybė. Visur skamba muzika. Nuo tradicinių pučiamųjų orkestrų iki modernių grupių, kurios vėliau vakare groja populiarius hitus. Girdėsite dainas, kurias žino kiekvienas vokietis: Ein Prosit der Gemütlichkeit! daina, kuri reiškia sveikinimą už gerą nuotaiką. Kiekvieną kartą, kai ji suskamba, visi pakelia bokalus ir išgeria gurkšnį. Aplink sukasi karuselės, skrenda aitvarai, vaikai čiauška, o ore sklinda cukraus vatos kvapas. Tai šventė, kur susitinka kelios kartos - seneliai, tėvai, vaikai ir visi linksminasi kartu.
Jei tau tektų proga pabuvoti Oktoberfeste, yra keli dalykai, kuriuos būtina padaryti.
Vyrai lederhosenus, moterys dirndlę. Tai ne tik apranga, tai pagarba šventei ir jos dvasiai.
Pabandyti išgerti iš vienlitrių bokalų.
Vienas bokalas dar nieko. Bet kai bandai laikyti tris, supranti, kodėl vokiečiai tokie stiprūs.
Užsisakyti kepsnį ar vištą iš rotisserijos.
Kepta Hendl (višta), tai Oktoberfesto klasika. Traški, sultinga, ir neįsivaizduojamai skani su bokalu alaus.
Paklausyti orkestro ir dainuoti kartu.
Nesvarbu, ar moki žodžius, kai aplink tūkstančiai dainuoja, žodžiai nebesvarbūs.
Apsukti ratą ant milžiniškos karuselės.
Iš viršaus atsiveria neįtikėtinas vaizdas – jūra žmonių, tūkstančiai šviesų, ir Miunchenas, alsuojantis džiaugsmu.
Oktoberfest tai daugiau nei alaus festivalis. Tai šimtmečius gyvuojantis tradicijos ir bendrystės simbolis. Kai sėdi prie medinio stalo, rankoje laikai sunkų bokalą, o priešais tave šypsosi žmogus iš kitos pasaulio pusės, supranti, kad čia niekas neskuba. Čia žmonės ateina ne tik gerti, bet ir pabūti kartu. Gal todėl Oktoberfest ne tik išliko, bet ir tapo viso pasaulio pavyzdžiu. Šiandien jo kopijos rengiamos visur, nuo Kanados iki Australijos, nuo Japonijos iki Brazilijos. Bet tikrasis, vienintelis Oktoberfest – tik Miunchene. Ten, kur alus skamba kaip muzika, o kiekvienas bokalo pakėlimas reiškia tą patį: Gyvenimas yra šventė.