Kai kalbame apie viskį, daugelis žmonių įsivaizduoja vieną butelį, vieną skonį, vieną spalvą. Tačiau iš tiesų tai visas pasaulis. Viskis nėra tiesiog gėrimas, tai žemėlapis su daugybe kelių. Ir kiekvienas jų veda į visai kitą patirtį. Vienas viskis kalba dūmais ir jūra, kitas medumi ir švelnumu, trečias – prieskoniais ir vanile. Tai tarsi žmonės: kiekvienas turi savo charakterį, savo istoriją ir nuotaiką. Vienas tinka vakarui prie židinio, kitas triukšmingam vakarėliui, trečias – ramiam pokalbiui su savimi. Tad pažvelkime į šį margą viskio pasaulį iš arčiau.
Viskas prasideda nuo Škotijos. Štai čia ir gimė viskio legenda. Jei reikėtų viskį apibūdinti vienu žodžiu, škotai sakytų – „charakteris“. Nes kiekvienas jų regionas turi savitą skonį. Škotijoje yra penki pagrindiniai viskio gamybos regionai: Highlands, Lowlands, Islay, Speyside ir Campbeltown. Kiekvienas jų, tai lyg atskira šalis su savo oru, vandeniu, durpėmis ir, žinoma, siela...
Lowlands – švelnesni, elegantiški, moteriškesni, su gėlių natomis.
Speyside – tikri saldėsiai: vanilė, obuoliai, karamelė.
Islay – dūminiai, juodi, sūri jūra ir ugnis taurėje.
Campbeltown – reti, bet gilūs, sūriai-prieskoniški, su senosios pramonės dvasia.
Škotiškas viskis visada gaminamas distiliuojant miežių salyklą ir brandinant ąžuolo statinėse mažiausiai trejus metus. Ir čia slypi visa paslaptis. Laikas. Škotai viską daro lėtai. Nes žino, kad geras viskis negali skubėti, kaip ir geri dalykai gyvenime.
Jeigu škotiškas viskis kalba rimtai ir su akcentu, tai airiškas pasakoja anekdotą, užbaigia dainą ir pakelia nuotaiką. Airiškas viskis distiliuojamas tris kartus (škotiškas – du), todėl jis švaresnis, švelnesnis ir šiek tiek šypsosi. Jame mažiau dūmo, daugiau šilumos. Tai viskis, kuris ne kanda, o glosto. Todėl ir mėgstamas tų, kurie tik pradeda pažintį su šiuo viskio pasauliu. Ir dar viena detalė – airiai dažnai maišo miežius su kitais grūdais. Todėl skonis būna subalansuotas, be aštrių kampų. Jei škotiškas viskis kalnas, tai airiškas – pieva.
Amerikiečiai visada viską daro savaip. Taip atsitiko ir su viskiu. Ten jis tapo nebe whisky, o whiskey – net rašyba išduoda charakterį. Ir pagrindinis skirtumas – grūdai. Jei Škotijoje karaliauja miežiai, tai Amerikoje viską diktuoja kukurūzai. Būtent jie suteikia burbonui tą saldų, šiltą, vanilinį poskonį, dėl kurio šis gėrimas pelnė milijonus gerbėjų visame pasaulyje. Pagal įstatymą, burbonas turi būti gaminamas bent iš 51 % kukurūzų ir brandinamas naujose, apanglėjusiose ąžuolo statinėse. Štai iš kur tas karamelės ir dūmo kvapas, kai atidarai butelį. O štai Tennessee whiskey, toks kaip Jack Daniel’s, turi dar vieną žingsnį – filtravimą per klevo anglį. Dėl to jis tampa švelnesnis, pataisytas ir šiek tiek saldesnis. Amerikietiškas viskis tiesmukas, bet žavingas. Jis nekalba apie amžinybę – jis čia ir dabar. Jis tarsi vakaras prie laužo, kur viskas paprasta: gera kompanija, muzika, laisvė ir taurė rankoje.
Kanadiečiai visada šiek tiek kuklūs, net kai kalba apie savo viskį. Jų gėrimas švelnus, lengvas, beveik šilkinis. Dažnai gaminamas iš įvairių grūdų mišinio: kviečių, miežių, rugių, kukurūzų. Štai kodėl kanadietiškas viskis dažnai vadinamas rye whisky, net jei ruginės dalies jame nėra daug. Kanados viskis kaip šaltas oras ir šilta šypsena. Jis neturi dūminių dramų, bet turi elegancijos. Tai viskis, kurį geri, kai nori ramybės, o ne teatrališkumo.
O dabar – į Rytus. Japonai viską daro preciziškai. Ir kai jie ėmėsi viskio, jie ne tik pasiskolino iš škotų, bet ir sukūrė savo filosofiją. Japonijos viskis tarsi haiku - trumpas, bet gilus. Čia svarbu ne tik skonis, bet ir balansas. Kiekviena nata apgalvota, kiekvienas kvapas – tarsi tylus pasakojimas. Japonai mėgsta švarą. Jų viskis dažnai subtilus, su vaisių, gėlių, kartais net ryžių niuansais. Tai viskis, kurį geri tyliai. Be triukšmo, be ledo, be telefono rankoje. Ir ne veltui šiuolaikiniai japoniški viskiai, tokie kaip Yamazaki ar Nikka, pelno aukščiausius pasaulio įvertinimus. Jie tiesiog kitokie. Ne geresni ar blogesni – tiesiog kitokie.
Pastaraisiais metais viskio banga nusirito per visą pasaulį. Indija, Taivanas, Australija, Švedija – visur gimsta nauji gamintojai. Ir visur jie ieško savo kelio. Indiškas viskis dažnai saldesnis, vaisiškesnis, o taivanietiškas (pvz. „Kavalan“) – intensyvus, tropinis, brandinamas karštame klimate, todėl greičiau subręsta. Šiandien viskis tapo pasauliniu reiškiniu. Bet kiekvienas vis dar turi širdyje tą pačią idėją – laiką. Nes be laiko viskis negimsta. Laikas jį subrandina, subalansuoja, sušildo.
Viskio tipai skiriasi tarsi žmonės iš skirtingų pasaulio kampelių. Škotas – rimtas, tradicinis, mėgsta tylą ir kalnus. Airis – nuoširdus, švelnus, visada pasiruošęs pokalbiui. Amerikietis – tiesmukas, gyvas, kartais garsus, bet nuoširdus. Kanadietis – santūrus, subtilus, tylus, bet patikimas. Japonas – ramus, preciziškas. Ir nors jie visi tokie skirtingi, juos jungia viena dvasia – pagarba tam, ką geri. Nes viskis, kad ir iš kur jis būtų, reikalauja to paties: sustabdyti laiką, neskubėti, pajusti. Kai laikai taurę rankoje, tu nebeieškai skirtumų. Tu tiesiog žinai, kad kažkas šitam pasaulyje vis dar daroma su meile, kantrybe ir pagarba. Ir štai tada supranti, kad viskio skirtumai – tai ne konkurencija, o simfonija, kurioje kiekvienas garsas savaip gražus. Ir tik klausydamasis jų visų, gali išgirsti tikrąją viskio muziką.