Klasikinis Mojito

   50 ml balto romo
   1 šviežios žaliosios citrinos (laimo) sultys
   2 arbatiniai šaukšteliai rudojo cukraus (arba cukranendrių sirupo)
   6–8 šviežios mėtų šakelės
   Gazuotas vanduo (soda)
   Ledo kubeliai arba traiškytas ledas

   Į stiklinę (aukštą „highball“) įdėk mėtų lapus ir cukrų. Išspausk žaliosios citrinos sultis. Švelniai patrink mentele arba šaukštu, kad mėtų aliejai susimaišytų su cukrumi ir sultimis. Įpilk romo, suberk ledo. Užpilk gazuotu vandeniu iki viršaus. Išmaišyk ir papuošk mėtų šakele bei laimo skiltelele.

   Mojito gimtinė Kuba, o jo šaknys siekia dar XVI amžių. Tada ispanų jūrininkai, tarp jų ir pats Fransiskas Dreikas, ieškojo vaisto nuo skorbučio ir disenterijos. Vietiniai Kubos gyventojai gamino gėrimą iš aguardiente (ankstyvos romo versijos), laimo, cukranendrių ir mėtų. Vėliau, kai romo distiliavimas tapo tobulesnis, aguardiente pakeitė švaresnis baltasis romas, ir Mojito tapo tuo, ką žinome šiandien. XX a. Mojito tapo pasaulinio garso kokteiliu. Prie to prisidėjo ir rašytojas Ernestas Hemingvėjus, kuris Havanoje, „La Bodeguita del Medio“ bare, mėgdavo kartoti: „My mojito in La Bodeguita, my daiquiri in El Floridita.“

   Mojito buvo laikomas ne tik gaiviu kokteiliu, bet ir vaistu. Dėl laimo vitaminų C jūrininkai jo gerdavo nuo skorbučio. Pirmasis prototipas vadinosi „El Draque“ (pagal Dreiką). Mojito neturi griežtos proporcijos – vieni mėgsta saldesnį, kiti – labiau rūgštų. Originaliai jis gaminamas tik su traiškytu ledu – taip atsiskleidžia mėtų aromatas. Tai vienas mėgstamiausių kokteilių visame pasaulyje, dažnai pirmasis, kurį žmonės išbando vasarą. Mojito kartais vadinamas vasaros plovimo skysčiu. Kodėl? Nes atrodo kaip gaivus limonadas, bet po kelių stiklinių supranti, kad ne tik troškulį numalšinai, bet ir nuotaiką iki dangaus pakėlei.