Alus tai ne tik putojantis gėrimas karštą vasaros dieną ar būtinas atributas futbolo varžybose. Tai vienas seniausių žmonijos išrastų gėrimų, kurio istorija siekia net 7 tūkstančius metų. Jo kelią galime sekti nuo senovės civilizacijų iki šių dienų pramoninių bravorų, nuo paprastų kaimo aludarių iki milžiniškų tarptautinių prekės ženklų. Įdomu tai, kad alus buvo ne tik gėrimas, jis turėjo ir socialinę, ir netgi religinę reikšmę. Jis jungė žmones, maitino, svaigino, buvo naudojamas apeigose ir šventėse. Tad leisk, papasakosiu tau, kaip šis gėrimas užkariavo žmonių širdis.
Visi istorikai sutaria, kad alus gimė Mesopotamijoje, derlingų upių, Tigro ir Eufrato slėnyje. Ten žmonės pirmą kartą pradėjo auginti grūdus ir, matyt, netyčia pastebėjo, kad užpylus juos vandeniu ir palikus šiltai, gaunasi ne tik košė, bet ir keistas, lengvai svaiginantis gėrimas. Netrukus alus tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Babiloniečiai net turėjo įstatymus, reguliuojančius alaus gamybą ir pardavimą. Senovės egiptiečiai taip pat labai mėgo alų – jis buvo naudojamas tiek darbininkų maistui piramidžių statybose, tiek šventyklose kaip auka dievams. Įdomu tai, kad tais laikais alus buvo daug tirštesnis nei šiandien, labiau priminė skystą košę nei putojantį gėrimą. Į Europą alus atkeliavo labai seniai. Graikai ir romėnai buvo labiau vyno mėgėjai, bet ir jie gerdavo alų, ypač provincijose, kur vynuogės nelabai augo. Germanai ir vikingai buvo dideli alaus fanai, jų puotose alus tekėjo upeliais. Gamino jį iš miežių, avižų, rugių, sorų ir net kviečių. Skoniui ir kvapui suteikti buvo naudojami įvairiausi prieskoniai: imbieras, mėta, rozmarinas, gvazdikėliai, cukrus ar net medus. Kai kuriuos priedus aludariai naudoja iki šiol, tik jau ne tokiais kiekiais. Įdomus faktas: senovėje alų dažniausiai virdavo moterys. Tai buvo laikoma jų atsakomybe, kaip šiandien iškepti duoną.
Šiuolaikinio alaus neįsivaizduojame be apynių, tačiau jie atsirado tik IX amžiuje. Pirmieji aluje apynius panaudojo vienuoliai, kurie viduramžiais perėmė beveik visą aludarystę į savo rankas. Apyniai atliko kelias svarbias funkcijas, suteikė alui kartumo ir aromato bei padėjo ilgiau išlaikyti šviežumą (apyniuose yra natūralių konservantų). Iš pradžių buvo problemų, reikėjo išmokti, kaip išlaikyti subtilų apynių skonį, bet laikui bėgant technologijos tobulėjo, ir alus tapo vis skanesnis. Viduramžiais būtent vienuoliai buvo pagrindiniai aludariai Europoje. Jie ne tik virė alų savo reikmėms, bet ir tobulino receptūras, fiksavo procesus, eksperimentavo. Vienuolių alus garsėjo kokybe ir buvo toks populiarus, kad net pradėjo konkuruoti su vietiniais kaimo aludariais. Vėliau, kai alaus gamyba išsiplėtė už vienuolynų ribų, atsirado ir pirmosios miesto alaus daryklos, o aludariai pradėjo jungtis į gildijas. Didžiulis lūžis įvyko 1516 metais Vokietijoje, kai buvo priimtas garsusis Reinheitsgebot – alaus tyrumo įstatymas. Jame buvo pasakyta, kad alus gali būti gaminamas tik iš trijų ingredientų: miežių salyklo, apynių ir vandens. Įdomu tai, kad tuo metu apie mieles dar niekas nieko nežinojo, tad fermentacijos procesas buvo laikomas gamtos dovana. Tik vėliau paaiškėjo, kad už viską atsakingos mažytės mielių ląstelės. Šis įstatymas suvaidino milžinišką vaidmenį – jis išlaikė aukštą vokiško alaus kokybę ir padėjo sukurti pasaulinę reputaciją, kuri išliko iki šiol.
XIX amžius buvo tikras aukso amžius alaus gamybai. Louis Pasteur atrado, kad fermentaciją sukelia mielės - gyvi organizmai. Tai leido pirmą kartą tiksliai kontroliuoti alaus gamybą. 1883 m. danas Emilis Christianas Hansenas sukūrė metodą, kaip išgauti švarią mielių kultūrą. Tai reiškė, kad nuo šiol aludariai galėjo naudoti tik gerąsias mieles, kurios užtikrina norimą skonį ir aromatą. Šie atradimai iš esmės pakeitė aludarystę, padarydami ją daug tikslesne ir patikimesne. Iki pramonės revoliucijos alus dažniausiai buvo gaminamas namuose arba nedideliuose bravoruose. Tačiau XIX amžiuje, atsiradus naujoms technologijoms, prasidėjo tikras alaus bumą. 1847–1875 metais įkurta daugybė bravorų, iš kurių daug kas gyvuoja iki šiol: Carlsberg (Danija), Heineken (Olandija), Beck‘s (Vokietija). Šie vardai tapo tarptautiniais gigantais, kuriuos žino visi alaus mėgėjai. XX amžiuje alus jau buvo viena iš svarbiausių maisto pramonės šakų.
O kaip gi mes, lietuviai? Pirmoji žinoma alaus darykla Lietuvoje buvo įkurta 1784 m. Klaipėdoje. Po kelerių metų, 1786-aisiais, prie Šiaulių gimė garsusis Gubernijos bravoras, kurio alus garsėjo visoje Lietuvoje. XIX amžiuje sparčiai kūrėsi kiti bravorai. 1853 m. Kaune pirklys Volfas pastatė alaus daryklą, kuri Tarybiniais laikais buvo tapusi Ragučiu. 1860 m. Vilniuje, prie Tauro kalno, iškilo pirmoji stambesnė darykla. 1902 m. Panevėžyje įkurta Kalnapilio alaus darykla. Šie vardai iki šiol mums gerai žinomi, jie formavo lietuvišką alaus kultūrą.
Šiandien alus tai ne tik masinės gamybos produktas, bet ir didžiulė kultūra. Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, atgimė kraftinio (amatinio) alaus judėjimas. Smulkūs bravorai pradėjo eksperimentuoti su receptais, grūdais, apyniais, kurti vis naujus skonius. Dabar turime šimtus skirtingų stilių: nuo lengvo pilsnerio iki tamsaus porterio ar kartaus IPA. Alus tapo tarsi kūrybos erdvė, kur kiekvienas gurkšnis gali nustebinti.
Galima būtų išskirti kelias priežastis, kodėl alus išliko tūkstančius metų:
2. Maitinamumas – senovėje alus buvo laikomas beveik maistu.
3. Skonis ir įvairovė – alus gali būti saldus, kartus, lengvas ar stiprus.
4. Socialinė reikšmė – alus jungė žmones šventėse, puotose, kasdienybėje.
5. Tradicijos – kiekviena šalis sukūrė savo alaus kultūrą, kuri išliko iki šiol.
Alus tai daugiau nei gėrimas. Tai istorija apie žmonijos išradingumą, eksperimentus, tradicijas ir netgi religiją. Nuo senovės Mesopotamijos iki šiuolaikinių barų, alus lydėjo žmones visur. Ir šiandien, pakėlę bokalą, galime pajusti, kad geriam ne tik putojantį gėrimą, bet ir istorijos gurkšnį.