Likeris šiandien mums asocijuojasi su saldžiu, minkštu skoniu, spalvingais buteliais ir jaukiu pasimėgavimu vakarais. Tai nėra gėrimas, kurį geriama skubant, likeriu mėgaujamasi. Bet retas pagalvoja, kad kadaise šis gėrimas buvo ne pramoga, o tikras vaistas, kurį ruošė vienuoliai, alchemikai ir gydytojai. Likerio istorija, tai pasakojimas apie mokslą, religiją, aristokratiją ir žinoma skonį. Pažiūrėkime, kaip jis gimė, kaip tapo aristokratų mėgstamu gėrimu, o vėliau ir pasauline legenda.
Kada tiksliai atsirado likeris pasakyti sunku. Tiksliausios datos nėra, nes iš pradžių likeris buvo gaminamas ne kaip alkoholinė pramoga, o kaip vaistas. Viduramžių Europoje alchemikai ir vienuoliai nuolat eksperimentavo: distiliavo įvairias žoleles, ieškojo gyvybės eliksyro, bandė sukurti priemones nuo įvairiausių ligų. Didžiausia problema buvo ta, kad vaistai dažniausiai buvo kartūs. Norėdami juos padaryti malonesnius, gydytojai pradėjo įtraukti medų, uogas, vaisius, žoleles. Ir štai iš tų paieškų gimė pirmieji likeriai. Įsivaizduokime vienuolis virtuvėje verda kažką iš mėtų, ramunėlių ir medaus, užpila spiritu, kad išgautų visas veikliąsias medžiagas, ir galiausiai sukaupia ne tik vaistą, bet ir malonų, aromatingą gėrimą. Taip po truputį formavosi pagrindinė likerio esmė, stiprumas derinamas su saldumu ir skonio turtingumu.
Olandai ar prancūzai? Čia prasideda ginčai. Tai dvi šalys, kurios nori pasisavinti likerio tėvystę. Prancūzai tvirtina, kad likeris minimas jų dokumentuose jau 1510 metais. Tuo metu vienuoliai turėjo teisę gaminti įvairius gydomuosius užpilus, todėl būtent jie buvo pirmieji oficialūs likerio kūrėjai. Garsus pavyzdys, iki šiol verdamas Chartreuse likeris, kurį sukūrė prancūzų kartūzų vienuoliai. Olandai sako kitaip. Jie pateikia 1575 metų datą, kai gydytojas Lucas Bols užrašė pirmą oficialų receptą. Tai buvo kmynų pagrindu sukurtas gėrimas, skirtas virškinimui gerinti. Kadangi Olandijoje įstatymai buvo liberalesni, likeris čia labai greitai išėjo iš vienuolynų sienų ir tapo komercine preke. Kas teisūs? Greičiausiai abu. Prancūzijoje likeris gimė kaip vaistas, bet Olandijoje jis pirmą kartą buvo pardavinėjamas komerciniais tikslais. XVI–XVIII amžiuje likeris pamažu peržengė vienuolynų ir vaistinių ribas. Jis tapo madingas karalių dvaruose ir aristokratų aplinkoje. Įsivaizduokite didingą Prancūzijos rūmų pobūvį ten, be vyno ir šampano, ant stalo būtinai puikuodavosi ir likerio butelis. Likeris buvo brangus, todėl jo sau galėjo leisti tik turtingieji. Tai tapo statuso simboliu, jei tu geri likerį, vadinasi, esi aukštuomenės žmogus. Per šį laikotarpį likeriai gaminami iš visko, ką tik buvo įmanoma sugalvoti – vaisių, uogų, prieskonių, gėlių, net egzotinių produktų, atvežtų iš kolonijų.
XIX amžius laikomas tikruoju likerio suklestėjimo laikotarpiu. Tada atsirado dauguma šiandien žinomų prekių ženklų, o pats gėrimas tapo neatsiejama Europos kultūros dalimi. Gamintojai pradėjo konkuruoti dėl kokybės ir išradingumo. Buvo išbandyti beveik visi įmanomi ingredientai: apelsinai, vyšnios, migdolai, kava, šokoladas, kiaušiniai, pienas. Kiekvienas regionas kūrė savo firminius likerius, kurie vėliau išplito po visą pasaulį. Šiuo laikotarpiu likeris jau nebebuvo vien aristokratų privilegija – jis tapo prieinamesnis, nors vis dar išlaikė prabangos aurą.
Šiandien pasaulyje turime tris pagrindines likerių rūšis:
2. Desertiniai likeriai – 25–30 %. Tai švelnesni gėrimai, puikiai tinkantys prie desertų ar vakarėliams.
3. Kreminiai likeriai – 16–23 %. Lengvi, saldūs, dažnai maišomi su kava ar kokteiliais.
Nors stiprumas skiriasi, visus juos vienija viena savybė – jie skirti mėgautis, o ne greitai išgerti. Per šimtmečius atsirado dešimtys legendinių likerių, bet keli iš jų tapo tikrais klasikos pavyzdžiais:
Cointreau – apelsinų likeris iš Prancūzijos, atsiradęs XIX a. Tai pagrindinis kokteilių, pavyzdžiui, „Margaritos“, ingredientas.
Baileys – airiškas kreminis likeris, pradėtas gaminti tik 1974 m., bet tapęs vienu populiariausių pasaulyje. Jame derinamas grietinėlės švelnumas ir viskio stiprumas.
Advocaat – olandiškas kiaušinių likeris. Storas, saldus, dažnai naudojamas desertuose.
Vana Tallinn – estiškas likeris su romu, prieskoniais ir citrusais.
Amaretto – itališkas migdolų skoniu garsėjantis gėrimas.
Kahlúa – kavos likeris iš Meksikos, tapęs legendiniu kokteiliuose.
Tai tik keli pavyzdžiai, bet jie rodo, kaip įvairus gali būti likerio pasaulis. Šiais laikais likeris yra prieinamas visiems. Jo galima rasti tiek prekybos centruose, tiek specializuotose parduotuvėse. Yra paprastų, nebrangių variantų, o yra ir išskirtinių, kolekcinių butelių, kurie kainuoja šimtus ar net tūkstančius eurų. Likeris tapo ne tik gėrimu, bet ir kulinarijos dalimi, jis naudojamas desertuose, kavoje, kokteiliuose. Be Baileys kavos ar Cointreau pyrago šiandien sunku įsivaizduoti modernią virtuvę. Ir nors šiandien niekas nebevadina likerio vaistu, jo šaknys išliko. Tai vis dar yra gėrimas, kuris ne tik malonina, bet ir kuria atmosferą, jungia žmones, tampa mažyte prabangos detale kasdienybėje. Likerio kelias išties įspūdingas. Gimęs kaip vienuolių vaistas, jis tapo aristokratų prabangos simboliu, o XIX amžiuje įsitvirtino kaip vienas mėgstamiausių pasaulio gėrimų. Šiandien likerį gali ragauti kiekvienas nesvarbu, ar tai būtų paprastas desertinis gėrimas, ar sudėtingas, unikalus receptas su šimtais žolelių. Ir nors laikai keičiasi, viena išlieka ta pati: likeriu nesiskubama, juo mėgaujamasi.