Džinas šiandien daugeliui siejasi su kokteiliais, nuo klasikinio Gin & Tonic iki elegantiško Martinio. Bet ar žinojai, kad šio gėrimo kelias prasidėjo visai ne vakarėlių salėse, o laboratorijose ir vaistinėse? Kaip ir daugelis kitų stipriųjų gėrimų, džinas pirmiausia buvo vartojamas kaip vaistas. Tik vėliau jis perėjo į kareivių rankas, užkariavo Angliją ir galiausiai tapo viso pasaulio barų žvaigžde. Štai džino istorija, papasakota taip, kad būtų įdomu ir tiems, kas šį gėrimą ragauja tik kokteiliuose, ir tiems, kas mėgsta gryną, aromatingą džiną.
Pirmiausia verta pasakyti, kad džinas nėra tiesiog spiritas. Jį išskiria keturi pagrindiniai komponentai, be kurių džinas ne džinas. Tai kadagio uogos (džino širdis), kalendros sėklos, citrinų žievelės ir šventagaršvės šaknis. Visa kita tai jau gamintojų fantazijos reikalas. Šiandien prie džino priedų naudojama imbieras, cinamonas, kmynai, migdolai, kardamonas, net levandos. Tačiau tikslus receptas kiekvienos daryklos paslaptis, saugoma lyg aukso luitas. Džino pirmtakas buvo genevre (kadaginė). Ji atsirado XVII amžiaus viduryje Olandijoje. 1650 m. gydytojas ir anatomijos profesorius Franciscus Sylvius bandė sukurti pigų, prieinamą vaistą nuo nemigos ir nerimo. Tuo metu spiritas laikytas vaistu, todėl jis eksperimentavo jungdamas spiritą su įvairiomis vaistažolėmis. Galų gale jis atrado kadagio uogas, jos suteikė gėrimui malonų skonį ir, anot to meto žmonių, drąsos. Taip gimė genevre - gėrimas, kurį greitai pamėgo ne tik pacientai, bet ir paprasti žmonės. Legendos apie džino poveikį pasklido labai greitai. Per Habsburgų karus XVII a. anglų kariai pastebėjo, kad jų olandų sąjungininkai prieš mūšius vis gurkšnoja kažkokį eliksyrą. Anglai juokais pavadino jį drąsos lašais – ir tas vardas prilipo. Grįžę namo, jie atsivežė genevre buteliukų. Netrukus šis gėrimas paplito po visą Angliją ir tapo vienu populiariausių alkoholinių gėrimų. Taip prasidėjo džino era.
XVII amžiuje džinas Anglijoje tapo neįtikėtinai populiarus. Jį pradėjo virti visi, kas tik turėjo katilą. Gėrimas buvo pigus, lengvai prieinamas ir stiprus. Tai turėjo dvi pasekmes. Džinas tapo varguomenės gėrimu. Jį gėrė visi – nuo darbininkų iki elgetų. Džino kokybė smarkiai smuko. Vietoje kruopštaus gamybos proceso dažnai buvo tiesiog samagonas, su įvairiais pigiais priedais. Tuo metu Anglijoje džino situacija buvo tokia liūdna, kad net atsirado posakis: džinas – tai prarastos Anglijos sielos. XVIII amžiaus pradžioje Anglijoje kilo vadinamoji džino krizė. Gėrimo populiarumas buvo toks didžiulis, kad žmonės gėrė jį litrais. Miestuose kilo girtuoklystės, nusikaltimų, skurdo banga. Valdžia turėjo įsikišti. Pradėti leisti įstatymai, kurie reguliavo džino gamybą ir pardavimą. Taip palaipsniui gėrimas iš nevaldomo „liaudies narkotiko“ grįžo į normalesnę, kontroliuojamą rinką. XIX amžiuje situacija pasikeitė. Pramonės revoliucija ir technologiniai atradimai leido tobulinti distiliaciją. Džinas tapo švaresnis, švelnesnis ir įgavo tą skonį, kurį pažįstame šiandien.
Būtent tada gimė garsiausi prekės ženklai, kurie iki šiol laikomi klasika:
Beefeater – konservatyvus, tradicinio skonio džinas.
Bombay Sapphire – garsėjantis originalumu ir prieskonių gausa.
Gilbey’s – kvapnus, minkštas džinas.
Seagram’s – „barchatinis“ amerikietiškas variantas.
Šie vardai suformavo džino reputaciją ir pavertė jį gėrimu, kurį geria ne tik paprasti žmonės, bet ir aukštuomenė. Skirtingai nei degtinė, džinas turi stiprų charakterį. Jį išskiria aromatingas kadagio ir kitų priedų derinys. Skonis – gaivus, šiek tiek kartus, bet maloniai subalansuotas. Aromatas – kvapnus, žolelių ir citrusų kupinas. Pritaikymas – džinas beveik niekada negeriamas tiesiai iš stiklinės (nebent tikri entuziastai). Jis – kokteilių pagrindas. Štai kodėl džinas laikomas vienu universaliausių gėrimų pasaulyje.
Nuo XX amžiaus vidurio džinas įsitvirtino kaip kokteilių karalius. Šiandien sunku įsivaizduoti barą be džino, nes jis tinka prie beveik visko. Populiariausi kokteiliai su džinu: Gin & Tonic – klasika, gimusi dar Britų imperijos laikais, kai tonikas su chininu buvo vartojamas nuo maliarijos. Kad būtų skaniau, prie toniko pridėdavo džino – taip gimė legendinis derinys. Martini – elegantiškas, stiprus, mėgstamas Jameso Bondo. Negroni – kartus, bet rafinuotas kokteilis su džinu, Campari ir vermutu. Tom Collins – gaivus, lengvas, tinkantis vasarai. Džinas yra tikras kokteilių universalas, jis gali būti ir gaivus, ir kartus, ir saldus, priklausomai nuo priedų. Šiandien džinas tai vienas populiariausių gėrimų pasaulyje. Jo gamintojai eksperimentuoja su vis naujais ingredientais: rožių žiedlapiais, agurkais, levandomis, egzotiniais vaisiais. Be to, džinas įgauna vis didesnę nišinę vertę, atsiranda mažos, amatininkiškos daryklos, kurios kuria unikalius receptus ir siūlo išskirtinius skonius. Ir nors džinas gimė kaip pigus vaistas, jis užsitarnavo vietą tarp prestižinių, pasaulyje vertinamų gėrimų.
Džino kelias – tikras nuotykis. Nuo vaistininko eksperimento su kadagio uogomis, iki kareivių drąsos eliksyro, nuo Anglijos varguolių gėrimo iki pasaulinės kokteilių žvaigždės. Šiandien džinas yra daugiau nei tik alkoholis – tai kultūra, istorija ir kūryba butelyje. Tad kitą kartą gurkšnodamas Gin & Tonic, prisimink – rankoje laikai gėrimą, kurio istorija siekia šimtmečius ir kuriame slypi daug daugiau nei tik kadagio skonis.