Atsirėmiau į stalą, įkvėpiau ir pagalvojau, štai ir dar viena istorija apie viskį, bet šįkart... be spalvos. Keista, tiesa? Nes juk jei pasakytum skaidrus viskis, daugeliui antakiai kilstelėtų, kaip čia dabar? Viskis juk auksinis, gintarinis, kartais varinės saulės spalvos, bet skaidrus? Tačiau White Owl yra būtent tokia istorija, apie taisyklių laužymą, apie tradicijų perrašymą, ir kartu apie drąsų žvilgsnį į XXI amžiaus alkoholio kultūrą.
Kai pirmą kartą ragavau White Owl, iš pradžių net mintyse suklupau, akys mato kažką tarp degtinės ir džino, o nosis užuodžia viskį. Žaidimas su pojūčiais. Kažkas ne taip, bet labai įdomu. Ir čia prasideda pasakojimas. White Owl gaminamas Kanadoje, šalyje, kuri jau seniai garsėja itin švelniais, minkštais viskiais. Bet šįkart buvo nuspręsta nueiti dar toliau: imti brandintą, subrendusį viskį su visa jo charizma, su aromato istorija ir tada jį papildomai filtruoti taip, kad prarastų spalvą, bet neprarastų sielos. Ironiška, ar ne? Panašu į muzikantą, kuris prarado balsą, bet sugebėjo dainuoti mintimis. Tai nėra koks nors jaunas, nebrandintas viskis, čia gudrybė daug subtilesnė: White Owl gimsta iš brandintos žaliavos, tačiau perleidžiamas per kruopščius filtravimo etapus, kurie panaikina ąžuolinę spalvą. Švarus kaip kristalas skystis, bet nosyje ir burnoje viskis. Ne šiaip viskis, o minkštas, šilkinis, su medaus, vanilės, švelnaus medžio prieskoniu. Jeigu klasikinis viskis savo spalva švelniai kalba mūsų smegenims: Aš brandintas, aš rimtas, aš su istorija, tai White Owl sako: Pažiūrėk giliau, tai ką matai, ne visada yra tai, kas esi. Bet kas įdomiausia White Owl tarsi atveria duris į visai kitą kokteilių pasaulį. Visada buvo taip: nori švaraus kokteilio imi degtinę. Nori charakterio imi viskį. Bet ką daryti, jei nori ir vieno, ir kito tuo pačiu metu? White Owl čia yra genialus kompromisas. Gali daryti kokteilį, kuris atrodo skaidrus, bet kai žmogus paragauja, suglumsta: Čia viskis? Bet... bet jis permatomas!
Skaistus kokteilis ledo taurėje, atrodantis kaip Martini ar Vodka Tonic, tačiau skonis kaip labai mandagaus, rafinuoto kanadietiško viskio, truputį salstelėjęs, truputį kreminis, labai glostantis gomurį. Ir dabar klausimas, ar tikrai spalva yra gėrimo tapatybė? White Owl subtiliai atsako: O jei ne? Niekas juk nesako, kad paslaptis būtinai turi matytis. Yra dar vienas dalykas, kuris mane žavi, tai kaip žmonės reaguoja pirmą kartą. Duok taurę ir nieko nesakyk. Tegul žmogus pauosto, paragauja. Pirmiausia mato degtinę, tada kvepia viskiu, ragauja ir tyliai nusijuokia: Kažkas čia tikrai įdomaus. Ir tada gali pasakoti apie filtravimą, apie ypatingą anglies, stiklo ir šaltos filtracijos metodų kombinaciją, kurioje spalva pašalinama, bet skonis ne. Tai tikra technologinė alchemija.
Kada tinkamiausia gerti White Owl? Čia nėra konservatyvių taisyklių. Jis ne toks griežtas ir ne toks reiklus ritualui kaip tradicinis viskis. Galima gerti atšaldytą, be ledo. Galima ant ledo. Galima su šlakeliu imbiero alaus (čia tikrai gerai skamba). Galima daryti skaidrų Old Fashioned, o taip, jis egzistuoja, baltas Old Fashioned. Su baltuoju cukraus sirupu, skaidriu bitteriu ir žmonės net nesupranta, kad geria viskio kokteilį, kol nepajunta švelnaus finalo. White Owl yra tarsi tiltas tarp dviejų pasaulių, tarp klasikinės whisky kultūros ir modernios miksologijos estetikos, kuri kartais nori skaidrumo taurėje, minimalizmo, švarios linijos, vizualinės dramaturgijos, kurioje spalvos neblaško dėmesio. Žinai kas dar įdomu? Puristai, tie tikrieji, tie, kurie tiki, kad viskis turi būti vienintelis teisingas, žiūri į White Owl šiek tiek kreivai. Nes jų pasaulyje viskis be spalvos yra kaip kava be kofeino, kažkoks kompromisas. Bet aš visada sakau, pasaulis keičiasi. Tradicijos turi savo vietą, tačiau inovacijos turi teisę pasiūlyti naujus kelius. O White Owl būtent toks kelias, ne radikalus, ne arogantiškas, bet švelniai alternatyvus. Jis negriauna viskio tradicijos, jis tik pasiūlo dar vieną galimybę.
Jei manęs paklaustum ar White Owl yra tik triukas, tik rinkodaros gudrybė? Ne. Nes jei būtų tik marketingas, skonis praloštų. Bet jis tikras. Ne toks gilus, kaip 18 metų škotų vienasalyklis, bet jis jokiais būdais ne lėkštas. Tai švaraus, subtilaus stiliaus viskis, kuriuo galima mėgautis be didelių emocinių ritualų. Vienas įdomus momentas. Kai kalbame apie gėrimus, daug kas pasiduoda vaizduotei, spalva padeda nustatyti lūkesčius. O White Owl yra tarsi kvietimas atverti pojūčius be šio vizualinio šablono. Tai viskio meditatyvumas, kuris liepia pasitikėti ne akimis, o gomuriu. Jei dar nebandėte - duokit jam šansą. Ir ne todėl, kad jis skaidrus, bet todėl, kad jis kitoks. Jis atskleidžia, kad viskio pasaulyje dar yra vietos nuostabai, žaidimui ir smalsumui.