Už baro stovi žmogus, kurio veido dažnai nepastebime. Jo rankos greitos, judesiai tikslūs, o akys stebinčios viską. Jis mato, kai žmogus šypsosi, nors akyse liūdesys. Jis girdi net tada, kai niekas nekalba. Barmenas – tylus liudininkas tūkstančio istorijų, mažas pasaulio režisierius, kuriam užtenka vieno gurkšnio, kad pakeistų vakaro toną. Daug kas galvoja, kad barmeno darbas tiesiog maišyti kokteilius. Bet tai tik paviršius. Tikras barmenas maišo emocijas. Jis jaučia, ko reikia žmogui, gal kažko švelnaus, saldaus, kad primintų meilę. O gal kartaus, kad padėtų paleisti. Kartais kokteilis ne tik skonis, o ir paguoda. Kai žmogus ateina po sunkios dienos, barmenas neturi duoti recepto. Jis duoda tylą, šilumą ir ledo kubelį, kuris krisdamas pasako: „aš suprantu“.
Didžiausias barmeno talentas yra ne kalbėti, o klausyti. Ne kiekvienas turi kam išsipasakoti, o čia visada kas nors stovi kitoje pusėje, pasiruošęs tiesiog būti. Be moralų, be patarimų, be etikečių. Kartais žmogus išgeria vieną taurę ir išeina pasikeitęs. Ne todėl, kad romas buvo geras. O todėl, kad kažkas pagaliau jį išgirdo. Kai dirbi už baro, supranti, kad laikas ten neturi tos pačios reikšmės kaip už durų. Čia minutės išsitęsia į pokalbius, o valandos susitraukia iki kelių juokų ir istorijų. Naktis visada trumpesnė nei atrodo, nes geri momentai nesiskaičiuoja sekundėmis. Ir kai paskutinė taurė pastatoma ant stalviršio, o baro šviesos ima blėsti, barmenas tyliai šypsosi. Nes kiekviena naktis jam kaip maža gyvenimo repeticija.
Barmenas tai tarsi menininkas su disciplina. Tobulai išlaikyta proporcija, gražiai papuošta taurė, tinkamas žvilgsnis ir laiku pasakyta frazė. Tai nėra paprasta. Reikia ne tik rankų, bet ir širdies, kad žmogus pajustų tą tikrą šilumą. Geras barmenas ne konkuruoja su gėrimu, jis leidžia jam kalbėti. Kartais tik šiek tiek padeda šypsena, akių kontaktu, muzika, kurią parenka taip, kad vakaras įgautų ritmą.
Už baro susitinka visi: turtingi, pavargę, vieniši, įsimylėję, ieškantys. Kai esi barmenas, tu gyveni šalia tų istorijų. Kartais matai, kaip prasideda meilė, du žmonės susitinka pirmąkart ir nežino, kad po metų grįš su vestuviniais žiedais. Kartais matai, kaip baigiasi – kai tylėjimas pasako daugiau nei bet kokie žodžiai. Ir viską priimi tyliai, be teismo, nes čia gyvenimas teka taurėje.
Kai žmogus užsako gėrimą, jis nesąmoningai pasako apie save daugiau, nei galvoja. Whiskey sour – apie nostalgišką širdį. Gin tonic – apie žmogų, kuris mėgsta aiškumą. Negroni – apie tą, kuris myli gyvenimą su visu jo kartumu. Barmenas ne tik padaro gėrimą – jis sukuria tiltą. Tarp žmogaus ir jo nuotaikos, tarp vakar ir rytoj. Tai tarsi terapija be žodžių, be paskyrimo, be recepto. Už baro muzika nėra fonas – ji yra pokalbio dalis. Kartais džiazas priverčia kalbėti apie gyvenimą. Kartais ritmingas house leidžia pamiršti viską. Barmenas žino, kada tyliau, kada garsiau, kada nuleisti tempą ir leisti žmonėms tiesiog pabūti. Tinkama daina gali būti tokia pati svarbi kaip tinkamas gėrimo mišinys. Kai baras užsidaro, o taurės išplautos, barmenas lieka su tyla. Jo rankos dar kvepia citrusais, romu ir šiek tiek dūmais. Jis prisimena dienos pokalbius, juokus, liūdesį – bet viską palieka čia. Nes ryt vėl tie patys veidai, kiti jausmai, naujos istorijos. Barmeno darbas niekada nesibaigia. Tik pasikeičia šviesa.
Giliai širdy barmenas žino – jis nėra tik žmogus, kuris pila gėrimus. Jis yra žmogus, kuris saugo atmosferą. Kurdamas ją iš garso, šviesos, kvapo ir šypsenos, jis daro tai, ką mažai kas sugeba – sukuria vietą, kur žmonės trumpam pamiršta savo rūpesčius ir pajunta, kad gyventi gera. Ir galbūt todėl geras baras visada turi savo sielą. O ta siela – visada už baro.