Sidras tai gėrimas, kuris kvepia gamta, laiku ir paprastumu. Jame nėra prabangos, nėra kaukių. Tik obuoliai, vanduo, mielės ir kantrybė. Bet kai ragauji gerą sidrą, tą, kuris subrendo natūraliai, lėtai – pajunti, kad tai daugiau nei gėrimas. Tai kultūra, kuri susiformavo iš žemės, iš žmogaus rankų ir iš šimtmečius besitęsiančių tradicijų.
Jeigu reikėtų pasakyti, kur gimė sidras, dauguma be dvejonių pasakytų Prancūzijoje, Normandijos regione. Ir būtų visiškai teisūs. Ten, kur drėgnas klimatas, kur žaliuoja senos obelys ir kur žmonės nuo seno žinojo, kaip išgauti iš obuolių tą tobulą balansą tarp rūgšties ir saldumo, gimė gėrimas, kurio istorija siekia dar viduramžius. Normandijos sidras tai amatas, perduodamas iš kartos į kartą. Dauguma ūkių ten iki šiol laikosi senųjų metodų: obuoliai skinami rankomis, išspaudžiamos sultys, o paskui jos lėtai fermentuojamos medinėse statinėse. Be skubėjimo, be skonių dirbtinumo. Tik natūrali fermentacija ir laikas. Sidro rūšys priklauso nuo obuolių tipo: saldaus, rūgštaus, karstelėjusio. Kiekviena šeima ar ūkis turi savo paslaptį, kokiu santykiu maišyti šias rūšis, kad gėrimas būtų harmoningas. Taip Normandijos sidras įgavo savo stilių - švelnų, vaisišką, kiek saldų, bet labai subtilų. Jo aromate juntami ne tik obuoliai, bet ir žemės, šieno, net lengvo dūmo niuansai, tarsi pats ruduo būtų supiltas į butelį.
Kiek kitaip sidras išsivystė Didžiojoje Britanijoje, ypač Devono ir Somerseto regionuose. Britai niekada nemėgo minkštų dalykų, jų sidras kietesnis, sausesnis, kartais net su šiurkštoku charakteriu. Klasikinis angliškas sidras, vadinamas scrumpy, gaminamas beveik laukiniu būdu – be filtravimo, be saldiklių, dažnai net be aiškios receptūros. Jis drumstas, kartais aitrus, bet toks tikras, kad net atrodo, jog jame gyvena kaimo dvasia. Anglai sidrą visada laikė darbo žmonių gėrimu. Ne todėl, kad jis pigus, o todėl, kad jis nuoširdus. Po dienos laukuose, po derliaus – pintinė sidro ir pora draugų. Ir kai kalbi su senais britų ūkininkais, jie visada sako: Geras sidras turi kvepėti obuoliu, bet turėti rankų skonį. Tai ir yra britiško sidro esmė – paprastumas, tikrumas, charakteris. Beje, Didžiojoje Britanijoje sidras tapo toks populiarus, kad net dabar yra šimtai mažų daryklų, kurios verda savo versijas, nuo sausų iki desertinių sidrų. Ir kiekvienas regionas turi savo stilių, savo pasididžiavimą.
Tuo metu Ispanijos šiaurėje, Astūrijoje, sidras turi visai kitą veidą. Čia jis vadinamas sidra natural, ir jo gėrimo ritualas savitas, beveik teatrališkas. Patiekiant, sidras pilamas iš aukštai, maždaug per ištiestos rankos aukštį, kad į gėrimą patektų oro burbuliukai ir suaktyvėtų aromatas. Kiekvienas gurkšnis pilamas atskirai, ir jį reikia išgerti per kelias sekundes, kol gėrimas dar gyvas, kol burbuliukai šoka stiklinėje. Astūrijos sidras visai neprimena nei prancūziško, nei britiško. Jis labai sausas, beveik be cukraus, drumstas ir rūgštokas, bet toks gaivus, kad karštą dieną jis atgaivina geriau nei bet kas kitas. Tai gėrimas, kuris kvepia kalnais, Atlanto vėjais ir laukine gamta. Astūriečiai sako: Sidras turi dvasios tik tada, kai jį pilsto žmogus, o ne mašina. Ir tame yra tiesos.
Ir štai – Belgija. Šalis, kuri garsėja alumi, šokoladu, vafliais... ir dabar jau vis dažniau – sidru. Belgai prie visko žiūri kaip prie meno. Jie nesistengia kopijuoti nei britų, nei prancūzų. Jie sukuria savo versiją – subalansuotą, švelnią, elegantišką. Tokia ir buvo Stella Artois Cidre idėja, ne konkuruoti, o pasiūlyti kitokį pojūtį. Belgams svarbiausia balansas, kad gėrimas būtų švarus, lengvas, be pertekliaus. Jų sidras kaip šiltas vasaros vakaras: ne triukšmingas, bet įsimintinas. Be to, Belgijoje vis labiau populiarėja amatiniai sidrai, gaminami mažose daryklose, dažnai su netikėtais skoniais: obuoliai su kriaušėmis, su baziliku, su prieskoniais. Tai nauja banga, kuri sujungia tradiciją su modernumu.
Įdomu tai, kad sidras tai vienas iš nedaugelio gėrimų, kuris vienija labai skirtingas kultūras. Prancūzai jį geria prie sūrių, britai prie mėsos pyragų, ispanai prie jūros gėrybių, o belgai tiesiog mėgaujasi šaltu taurės gurkšniu. Kiekvienoje šalyje jis reiškia viską kitaip, bet visur apie gyvenimo džiaugsmą. Sidras tai gėrimas be išdidumo. Jis neturi elito aureolės, bet vis tiek turi klasę. Galbūt todėl pastaraisiais metais jis išgyvena renesansą, žmonės pavargo nuo dirbtinumo, nuo pernelyg stiprių, sunkių skonių. Sidras tarsi grįžimas prie natūralumo, prie tikro vaisiaus skonio. Nesvarbu, ar esi Prancūzijoje, ar Lietuvoje, tačiau geras sidras visada turės tris dalykus: kvapą, kuris primena tikrą obuolį, skonį, kuris keičiasi gurkšnis po gurkšnio, ir natūralų balansą – be perteklinio saldumo ar rūgšties. Jei ragauji ir jauti tik limonadą – tai ne sidras. Jei jauti ne tik obuolį, bet ir kažką gilesnio – štai tada pataikei. Dar vienas ženklas – patiekimo būdas. Tikri sidro gamintojai visada rekomenduoja sidrą patiekti šaltą, bet ne ledinį, kad aromatas atsiskleistų. Kai kurie net sako: Sidras turi būti toks vėsus, kaip rudens rytas.
Šiuolaikinis sidras gyvena įdomų laiką. Vienoje pusėje tradiciniai gamintojai, saugantys šimtmečių patirtį, kitoje – jaunos daryklos, kurios eksperimentuoja su skoniais, vaisiais, netgi gamybos technologijomis. Yra imbierinių, serbentinių, kriaušinių, net kavinių sidrų. Bet esmė išlieka ta pati – vaisius, fermentacija ir kantrybė. Tad šiandien sidras nebepriklauso vien kaimui ar tradicijai, jis jau seniai užkariavo miestus, restoranus, barus. Iš lėto gėrimo po darbo jis tapo madingu pasirinkimu – alternatyva alui, vynui ar net kokteiliams. Ir tai yra gražus sugrįžimas prie šaknų: prie natūralaus, prie tikro. Sidras niekada nepretendavo būti didvyriu ant stalo. Jis niekada nešaukia apie save garsiai. Bet jis visada yra šalia, kai nori ramybės, paprastumo ir švelnaus skonio, kuris primena namus. Kai laikai rankoje taurę gero sidro, kažkas pasikeičia, tarsi pats gyvenimas trumpam sulėtėja. Ir tu supranti, kad visa, ko reikia, – obuolys, šiek tiek laiko ir žmogus, kuris moka išlaikyti balansą. Gal todėl sidras ir išliko šimtmečius nepakitęs. Nes jo esmė paprastume, o paprastumas, kaip žinome, yra tikrasis rafinuotumas.