Yra gėrimų, kurie kviečia sėdėti tyliai, ir yra tokių, kurie ragina gyventi garsiai. Tekila priklauso antrai kategorijai. Ji tarsi saulė Meksikos danguje: karšta, spinduliuojanti, kartais pavojinga, bet be galo gyva. Kai rankoje laikai taurę tekilos, jauti tą pačią energiją, kuri tvyro virš dykumų aplink Gvadalacharą. Tai ne šiaip alkoholis, tai šalies simbolis. Dykumos sūnus, gimęs iš mėlynosios agavos, iš prakaito, šviesos ir kantrybės.
Tekila prasideda nuo augalo. Bet ne bet kokio. Jos motina Agave Tequilana Weber Azul, arba tiesiog mėlynoji agava. Iš pirmo žvilgsnio ji primena didelį, spygliuotą kaktusą, bet iš tiesų tai visai kas kita. Jos šakniastiebis pina, primenantis milžinišką ananasą, yra tai, iš ko gimsta tekila. Agava bręsta ilgai, nuo 7 iki 10 metų. Įsivaizduok: tiek metų Meksikos saulė kepina žemę, tiek laiko augalas kaupia cukrų, laukdamas, kol žmogaus ranka pagaliau nupjaus jo lapus. Kai agavos pjovėjai ima savo ilgas, peiliuotas ietis, jie atlieka beveik ritualą. Nes kiekvienas pjūvis, kiekvienas mostas tai šimtmečių tradicija. Nupjauta pina sveria iki 50 kilogramų. Ji vežama į distileriją, kur kepama, seniau molinėse krosnyse, dabar ir autoklavuose. Kepimo metu jos krakmolai virsta cukrumi, o kvapas... tai kvapas, kurio nepamiršti: karamelizuoto medaus, dykumos ir šviesos. Iškeptos pinos sutraiškomos, iš jų išspaudžiamos sultys – aguamiel (medaus vanduo). Šis saldus skystis fermentuojamas su mielėmis, o tada distiliuojamas du kartus. Pirmas distiliatas vadinamas ordinario, antrasis – tequila. Bet ne visos tekilos vienodos. Tik gėrimai, pagaminti iš 100% mėlynosios agavos ir distiliuoti tam tikrame regione (pagrinde Jalisco valstijoje), gali vadintis Tequila. Visi kiti tik giminaičiai, dažnai prarandantys tikrąją dvasios šviesą.
Tekila turi savo gyvenimo etapus. Kiekvienas jos tipas skirtingo charakterio, nuotaikos ir istorijos. Kiekvienas gurkšnis, tai tarsi kelionė per Meksikos saulėlydį: nuo karščio iki tylos.
Blanco (Silver, Plata) – jauna, nebrandinta tekila. Švari, aštri, tarsi žaibas. Čia jauti gryną agavos skonį, citriną, pipirus, žolę. Tai tekilos širdies plakimas.
Reposado – brandinta ąžuolinėse statinėse nuo 2 iki 12 mėnesių. Švelnesnė, apvali, su vanilės, karamelės ir medaus natomis.
Añejo – brandinama nuo vienerių iki trejų metų. Tai jau nebe šokis, o tango – gilus, lėtas, aistringas.
Extra Añejo – virš trejų metų brandinta tekila. Brangi, prabangi, beveik filosofinė. Tokią geria ne šventei, o ramybei.
Tekilos istorija siekia laikus, kai dar nebuvo nei Ispanijos, nei distiliavimo aparatų. Senovės majai ir actekai jau tada naudojo agavą: iš jos gamino maistą, siūlus, popierių ir gėrimą pulque – natūraliai fermentuotas agavos sultis. Tai buvo šventas gėrimas, skirtas tik kunigams ir valdovams. Kai XVI amžiuje į Meksiką atvyko ispanai, jie atsinešė distiliacijos žinias. Sumaišę jas su vietine pulque tradicija, gavo naują gėrimą – distiliuotą agavos dvasią. Ir taip gimė pirmoji tekila. XVII amžiuje tekilos gamyba įgavo mastą. O XIX a. pabaigoje, kai Don José Antonio Cuervo pradėjo eksportuoti savo tekilą į JAV, ji tapo pasauliniu simboliu. Dabar žodį tekila pažįsta visi, net tie kurie jos dar neragavo.
Daugelis pasaulyje tekilą pažįsta per triuką: druska, šūvis, citrina. Bet Meksikoje į tai žiūrima su šypsena. Tikras meksikietis tekilą geria kitaip. Lėtai, mažais gurkšneliais, kad pajustų kiekvieną natą. Blanco dažnai geriama atšaldyta, Reposado ir Añejo tik kambario temperatūros, iš mažų taurės tipo taurelių (caballito). Prie tekilos mėgstama užkąsti apelsinu su cinamonu, o ne citrina, tai suteikia visai kitą pojūtį. Ir visgi jei nori daryti taip, kaip tau smagiausia – daryk. Nes tekila, skirtingai nei kai kurie aristokratai, mėgsta laisvę. Tekila universalus personažas. Ji gali būti laukinė, o gali būti elegantiška. Bene žinomiausias kokteilis su tekila – Margarita. Druskuotas taurės kraštas, šviežiai spaustos laimo sultys, šlakelis triple sec ir viskas. Paprasta, bet genialu. Kiti populiarūs miksai: Tequila Sunrise – apelsinų sultys, grenadinas ir tekila. Saulė taurėje, tiesiogine prasme. Paloma – tekila su greipfrutų limonadu ir druska. Meksikos kasdienybės klasika. Bet tikroji magija prasideda tada, kai supranti, kad tekila ne tik vakarėlio atributas. Tai gėrimas, turintis sielą. Ji gali būti subtili, išraiškinga, net poetiška.
Tekila tai Meksika taurėje. Ji nešoka aplink, ji šoka viduje. Ji simbolizuoja gyvenimą be kaukių, autentiškumą, žemės ir žmogaus ryšį. Kai ją geri, jauti karštį ne tik burnoje, bet ir kažkur giliau. Tai gėrimas, kuris nepasiduoda. Kuris moko, kad net dykumoje gali išaugti grožis. Kad kantrybė ir darbas duoda saldų rezultatą. Kad tikras stiprumas nėra triukšmingas, jis slypi viduje, kaip ugnis po pelenais. Šiandien tekila patiria renesansą. Aukščiausios kokybės 100% agavos tekilos vertinamos kaip vynas ar viskis. Kiekvienas regionas turi savo terroir – dirvožemio, klimato ir meistrų derinį. Atsirado daugybė rankų darbo tekilų, kurias gamina nedidelės šeimos distilerijos – Casa Noble, Don Julio, Patrón, Fortaleza. Kiekviena jų turi savo istoriją, kvapą, charakterį. Ir kai atidarai tokį butelį, supranti, kad tai ne šiaip alkoholis. Tai kultūra, paveldas ir žmogaus ryšys su žeme, kurią jis dirba.
Tekila ne visiems. Bet tiems, kurie ją supranta, ji tampa gyvenimo metafora. Ji primena, kad reikia švęsti gyvenimą, net kai kepina saulė. Kad stiprybė kyla iš kantrybės. Kad kartais geriausi dalykai bręsta tyliai, po kietu paviršiumi, septynis metus laukdami, kol kažkas juos pastebės. Tad kai kitą kartą laikysi taurę tekilos – negerk jos skubėdamas. Pakelk taurę į šviesą. Pamatyk, kaip ji spindi. Įkvėpk jos aromato, tarsi dykumos vėjo. Ir pajusk, tai ne šiaip gėrimas. Tai Meksikos siela, įkalinta laše.