Yra gėrimų, kurie skirti atsipalaiduoti. Ir yra tokių, kurie skirti mąstyti. Viskis priklauso antrajai kategorijai. Jis ne gėrimas, o istorija išlieta taurėje. Jame telpa laikas, ugnis, dūmai, žmogaus kantrybė ir žemės kvapas. Tai gėrimas, kuris neskuba. Ir moko to paties – sustoti, įkvėpti, pajusti. Sakoma, kad viskis turi charakterį. O iš tikrųjų jis formuoja žmogaus charakterį, po truputį, gurkšnis po gurkšnio.
Viskio esmė glūdi trijuose dalykuose: grūdai, vanduo ir laikas. Paprasti ingradientai, bet tikra magija slypi tame, kaip jie susijungia. Kiekvienas viskis prasideda nuo grūdų – miežių, kviečių, rugių ar kukurūzų. Jie sumalami, užpilami karštu vandeniu, fermentuojami, o tada distiliuojami. Iš pirmo žvilgsnio tai tik procesas. Bet jei pažiūrėsi giliau, tai ritualas. Distiliuotas spiritas iš pradžių skaidrus, be kvapo, be dūmo. Visa, kas suteikia jam sielą, atsiranda vėliau, kai jis susitinka su ąžuolo statine. Ten, tylioje sandėlio tamsoje, viskis bręsta. Įsigeria į medieną, iš jos gauna vanilės, karamelės, dūmų, jūros druskos ar net šokolado natų. Kiekvienas mėnuo, kiekvienas metų laikas palieka pėdsaką. Statinės kvėpuoja, dieną jos sugeria orą, naktį iškvepia. Ir taip viskis po truputį mokosi gyventi.
Nors viskis gaminamas visame pasaulyje, jo dvasia gimė Škotijoje. Škotai sako: „Whisky is liquid sunshine“ – viskis yra skystas saulės spindulys. Ir kai paragauji gero škotiško viskio, supranti, kad jie teisūs. Škotijoje viskis ne šiaip pramonės šaka, o kultūra. Kiekvienas regionas turi savo charakterį, savo pasakojimą: Kiekvienas gurkšnis čia tarsi peizažas, jauti iš kurio regiono jis atėjo. Škotijos vėjai, lietus, pelkės, rūkas... visa tai atsispindi skonyje.
Jei Škotijos viskis laukinis, kalnuotas ir dūmingas, tai airiškas viskis švelnus, draugiškas, šiek tiek filosofiškas. Jis distiliuojamas tris kartus, todėl tampa minkštesnis ir subtilesnis. Tokie prekių ženklai kaip Jameson, Tullamore Dew, Bushmills, tai Airijos siela. Geriant jį, jauti ne tik skonį, bet ir šiek tiek melancholijos. Tarsi seną dainą, kurią kažkas dainuoja prie židinio, kai už lango lyja. Airiai turi tradiciją – viskį gerti ne vieni. Jie tiki, kad geriausias viskis tas, kurį daliniesi.
Kitoje Atlanto pusėje viskis įgavo naują pavidalą – burboną. Amerikiečiai viskį daro iš kukurūzų, todėl jis saldesnis, švelnesnis, turintis karamelės ir vanilės natų. Brandinamas naujose, degintose ąžuolo statinėse, iš čia tie dūmai, tas šilumos jausmas. Burbone daugiau laisvės. Jei škotiškas viskis džentelmenas su lazdele ir skrybėle, tai burbonas tikras kaubojus su batuose įstrigusiu smėliu. Jo simboliai Jack Daniel’s, Jim Beam, Maker’s Mark, Woodford Reserve. Kiekvienas jų turi savo dvasią, nuo klasikos iki laukinių vakarų romantizmo.
Ir dar viena kryptis, tai Japonija. Japonai į viskį įdėjo tai, ką moka geriausiai – dėmesį detalei, pagarbą tylai ir harmoniją. Čia viskis ne gaminamas, o kuriamas, kaip menas, kaip bonsai. Kiekvienas lašas subalansuotas, kiekvienas aromatas sąmoningas. Tokie vardai kaip Yamazaki, Hakushu, Nikka, Hibiki jau tapo legenda. Japonai sugebėjo sujungti škotišką tradiciją su savo filosofija ir rezultatas pribloškiantis. Tai viskis, kuris ne garsiai kalba, o tyliai įtikina.
Viskio negalima gerti skubant. Tai gėrimas, kuris nori būti pažintas. Užuosk, pažvelk, pajausk. Škotai vadina tai Five S taisykle: See, Smell, Sip, Swirl, Savour. Pirmiausia pažvelk į spalvą, ji pasako apie amžių ir brandinimą. Pajusk kvapą, vaisius, dūmus, vanilę, medieną. Paragauk mažą gurkšnį ir leisk jam nuslysti per liežuvį, pajausk, kaip skonis keičiasi. Ir tada ramiai nuryk. Nes tik tada viskis atsiskleidžia iki galo. Klasikinė taurė viskiui – tumbleris, storu dugnu, paprastas, bet solidus. Tačiau tikras ragautojas renkasi Glencairn tipo taurę, siaurėjantį viršų, kad kvapai susikoncentruotų. Viskis taurėje turi turėti erdvės, jis turi kvėpuoti. Niekada nepilk daugiau nei trečdalio. Ir niekada neskubėk.
Ledas. Amžinas ginčas tarp puristų ir modernistų. Ledo kubelis atšaldo ir sušvelnina gėrimą, bet kartu užgniaužia aromatą. Kambario temperatūros viskis pilnas, gyvas, tikras. O jei nori švelnesnio varianto, įlašink kelis lašus vandens. Tai senas škotiškas triukas: vanduo atveria viskio širdį, pažadina paslėptus aromatus. Viskis ne tik taurumo simbolis, bet ir nuostabus kompanionas vakarienei. Švelnūs viskiai puikiai tinka prie šokolado, sūrių, net vaisių. Rūkyti, dūminiai tiks prie raudonos mėsos, žvėrienos ar net jūros gėrybių. Bet geriausias pasirinkimas ramybė ir gera muzika. Nes viskis mėgsta tylą. Kiekvienas butelis viskio yra mažas laiko gabalas. Statinės sensta, bet jų turinys tampa vis brangesnis. Viskis kaip žmogus: kuo ilgiau gyvena, tuo daugiau turi ką pasakyti. Todėl viskis nėra tik gėrimas. Tai laiko garbinimas. Kai pakeli taurę gero viskio, tu pagerbi laiką. Tą, kuris praėjo. Tą, kuris dar ateis. Ir tą, kuris dabar tyliai teka tarp gurkšnių.
Šiandien viskis nebe vien tik Škotijos ar Airijos reikalas. Jį gamina net Indijoje, Taivane, Australijoje. Ir kai kurie jų stulbinančiai geri. Moderni karta viskį atranda iš naujo: kokteiliuose, degustacijose, klubuose. Bet vienas dalykas niekada nesikeičia, tai pagarba. Viskis ne užsigerti ar prisigerti. Tai patirti. Tai menas, kuris reikalauja kantrybės, bet dovanoja ramybę.