Galliano L'Autentico: nuo legenda tapusio eliksyro iki barų ikonos

   Galliano L’Autentico yra vienas tų gėrimų, kuriuos atpažįsti dar prieš atkimšdamas butelį. Jis aukštas, grakštus, geltonas kaip itališkos saulės atspindys, o viduje slepia aromatus, kurie gimė senoje Livorno vaistinėje. Kartais juokaujama, kad tai likeris, kuris pats nusprendė būti legenda, nes atrodė ir kvepėjo taip, lyg būtų sukurtas ne paprastam vakarėliui, o ritualui.

   XIX amžiaus pabaigoje italų farmacininkas Arturo Vaccari, žmogus su tikra nosimi žolelėms, mėgo eksperimentuoti su tonikais ir eliksyrais. Tuo metu visi bandė sukurti stebuklingą gėrimą nuo visų gyvenimo bėdų, bet būtent Vaccari sumaišė mišinį, kurio kvapas priminė ir keliones, ir senovinius turgus, ir levandų laukus, ir saldžius desėrtus. Jis pavadino jį Galliano, karabinierių herojaus garbei. Galbūt čia slypi dalis jo žavesio, likeris, kuriame susipina švelnumas ir drąsa, žolelės ir vanilė, tradicija ir truputis romantikos. Nors receptas iki šiol laikomas paslaptyje, apie jį pasakojama tiek, kiek leidžia italų garbės kodeksas. Žinoma tik tiek, kad viduje sukasi daugiau nei trisdešimt žolelių ir prieskonių, o visa simfonija užgula ant dviejų pagrindinių stulpų: vanilės ir anyžiaus. Vanilė jį daro švelnų ir saldų, tą, kuris pirmas paliečia liežuvį ir apgaubia tarsi kremiškas debesis. Anyžius prideda charakterio, tokio itališko aš čia esu ir mane tikrai pajusi. O paskui jau atsiveria levandos, cinamonas, kadagio griežtumas, citrusų žievelių gaiva, imbiero šiluma ir dar kelios slaptos natos, kurias bandai išnarplioti, bet niekada iki galo taip ir neišnarplioji. Gal ir gerai, toks gėrimas turi turėti savo paslaptį.

   Iš pradžių Galliano buvo tonikas, netgi savotiškas gydantis eliksyras, skirtas suteikti energijos, nuraminti kūną ir mintis. Tačiau ilgainiui jis prilipo prie barų taip, kaip vanilė prilimpa prie desertų. Ypač tuo metu, kai pasaulis tiesiog įsimylėjo spalvingus kokteilius, o Galliano į juos įnešė tą auksinį, švytintį prisilietimą, kurio nesumaišysi su niekuo kitu. Geriamas jis gali būti labai paprastai, tiesiog atšaldytas, mažoje taurėje, kai norisi kažko šilto skoniu, bet vėsinančio pojūčiu. Ant ledo jis tampa dar minkštesnis, saldumas šiek tiek atsitraukia, o žolelės pradeda kalbėtis garsiau. Bet tikrasis Galliano gyvenimas prasideda tada, kai jis atsiduria kokteilio stiklinėje. Jis nuo seno draugauja su citrusais, su desertiniais likeriais, su kava, su romu, o ypač su tuo itališku įpročiu paversti gėrimą mažyte švente. Žinoma, yra ir legenda, kurią žino visi barmenai: Harvey Wallbanger. Tai vienas tų kokteilių, kuriuos žmonės arba dievina, arba žino iš memų. Paprastai tariant apelsinų sultys, degtinė ir viršuje plūduriuojantis Galliano sluoksnis, kuris kvepia lyg saldus vasaros vakaras. Sako, gėrimas buvo pavadintas pagal surferį, kuris po kelių tokių kokteilių tiesiog trenkdavosi į baro sieną, bet kaip ir daugelis gerų istorijų, ši tikriausiai irgi yra graži išmonė. Ir vis dėlto puikiai limpa prie atmosferos. Kiti kokteiliai, tokie kaip Golden Cadillac ar Golden Dream, yra visiška priešingybė. Jie šilti, kreminiai, desertiniai, tokie, kuriuos geri ne dėl troškulio, o norėdamas pasilepinti. Galliano jiems suteikia ne tik spalvą, bet ir savotišką itališką šypseną, tą švelnų poskonį, kuris išlieka ilgiau nei pats gurkšnis.

   Galliano skonis apskritai yra tarsi kelionė: iš pradžių saldžiai vanilinis, paskui žolelių prisotintas, galiausiai paliekantis labai subtilų kartumo šešėlį, kuris neleidžia jam tapti paprastu desertu. Jis lyg žmogus, kuris atrodo saldus, bet turi gilų charakterį ir kuo labiau pažįsti, tuo įdomesnis darosi. Šiuolaikiniuose baruose Galliano ilgą laiką buvo tarsi primirštas vaikystės saldainis, kurio niekas nebegamina, bet staiga visi vėl prisimena. Klasikinė kokteilių kultūra sugrįžo, ir kartu su ja atgimė žolelių likeriai, ypač tie, kurie turi istoriją, estetiką ir, tiesą pasakius, fantastiškai atrodo nuotraukose. O Galliano atrodo taip gerai, kad nei vienas šiuolaikinis baras jo nebestumia į lentynos kampą. Ir galbūt todėl šis likeris šiandien išgyvena renesansą: jis kitoks, jis spalvingas, jis turi tą itališką jausmą, kad gyvenimas turi būti ne tik skanus, bet ir estetiškas. Ir nesvarbu, ar jis keliauja į espresso puodelį, ar į kokteilio taurę, ar tiesiog gurkšnojamas mažais gurkšneliais ramų vakarą, jis visada atneša šiek tiek daugiau nei skonį. Jis atneša nuotaiką. Galiausiai Galliano L’Autentico yra vienas tų gėrimų, kurių skonis neturi būti aiškinamas, jį reikia patirti. Jis saldus, bet ne vaikiškas, stiprus, bet ne agresyvus, žolelių kupinas, bet ne kartus. Tai likeris, kuris gyvena tarp skonio pasaulių, lyg tiltas tarp desertų, kelionių ir itališkos nostalgijos. Ir jeigu lentynoje nori turėti kažką, kas yra ne tik gėrimas, bet ir maža istorija, tai Galliano yra vienas gražiausių pasirinkimų.