Jei reikėtų išrinkti vieną kokteilį, kuris kvepia vasara, laisve ir Karibų vėjais, be jokių abejonių tai būtų mojito. Šis gėrimas ne tik vienas populiariausių pasaulyje, jis tapo tikra gyvenimo filosofija. Lengvas, gaivus, šiek tiek saldus, šiek tiek rūgštus, visada su mėtų aromatu ir traškiais ledo kubeliais – mojito užkariavo širdis visame pasaulyje, nuo Havanos iki Helsinkio, nuo Niujorko iki Vilniaus. Bet kaip jis atsirado ir kodėl iki šiol išlieka nepakeičiamas vasaros gėrimas?
Mojito istorija, kaip ir daugumos legendinių kokteilių, prasideda Kuboje. Tačiau jo ištakos siekia gerokai anksčiau, nei pasirodė pirmieji barai su neoninėmis iškabomis. Viskas prasidėjo dar XVI amžiuje, kai anglų piratas ir avantiūristas seras Francis Drake apsilankė Kuboje. Tuo metu buvo gaminamas vietinis gėrimas El Draque – romo pirmtakas, maišytas su žaliais cukranendrių lapais, laimais ir mėtomis. Tai buvo primityvi, bet veiksminga priemonė prieš skorbuto ir dizenterijos simptomus. Ir nors tuo metu niekas dar negalvojo apie kokteilių meną, būtent ši kombinacija tapo mojito protėviu.
Bėgant metams, Kubos romo gamyba išaugo, o kartu tobulėjo ir gėrimai. Kai romas tapo rafinuotesnis, El Draque transformavosi į lengvesnį, švelnesnį variantą – mojito. Jį mėgo vietiniai, jį ragavo jūreiviai, o vėliau ir turistai, kurie į salą plūdo ieškoti egzotikos, saulės ir geros muzikos. Tačiau tikrasis mojito šlovės laikas atėjo XX amžiaus pradžioje, kai Kuba tapo amerikiečių poilsio rojumi, ypač sausuoju įstatymu apribojus alkoholį JAV. Būtent tada į sceną išėjo Havana – miestas, kuriame kiekvienas baras, kiekvienas vakarėlis kvepėjo romu ir mėtomis. Viena iš vietų, kur mojito tapo legendiniu, buvo La Bodeguita del Medio – nedidelis, bet charizmatiškas baras Havanos širdyje. Jo sienas dengia tūkstančiai parašų, tarp jų ir garsiojo Ernesto Hemingway’aus. Sakoma, kad rašytojas čia dažnai mėgaudavosi savo mėgstamu gėrimu ir kartodavo: „My mojito in La Bodeguita, my daiquiri in El Floridita.“ Hemingway’us, kaip ir daug kas iš to meto kūrėjų, buvo įsimylėjęs Kubą, jos chaosą, jos šilumą, jos gėrimus. Ir būtent šis gėrimas tapo savotišku Havanos simboliu. Mojito tai ne tik kokteilis, tai gyvenimo būdas. Jis įkūnija lengvumą, atostogų nuotaiką, šiek tiek maišto, bet kartu ir eleganciją. Skirtingai nei sunkūs, stiprūs gėrimai, mojito kalba apie malonumą, apie gyvenimo džiaugsmą, apie norą pasimėgauti akimirka. Jo paslaptis slypi paprastume. Tik penki ingredientai – romas, laimas, mėta, cukrus, gazuotas vanduo ir viskas. Bet kiekvienas iš jų turi būti tobulas. Šviežios mėtos, be jų mojito netenka savo sielos. Laimas, o ne citrina, suteikia rūgštelės, kuri subalansuoja cukraus saldumą. Romas turi būti šviesus, švarus, kad neužgožtų gaivos. Visa tai sumaišius ir įpylus ledo, gimsta skonis, kurio niekas negali supainioti su kitu.
Barmeno rankose mojito tampa meniniu aktu. Mėtų lapelių sutrynimas, tai tarsi ritualas. Reikia ne sutraiškyti, o švelniai paspausti, kad išsiskirtų aromatai, bet neišsiskirtų kartumas. Cukraus tirpimas, laimo sultys, romo šlakelis – visa tai jungiasi į vieną harmoningą visumą. Kai galiausiai į stiklinę įpilamas gazuotas vanduo, visas gėrimas atgyja, burbuliukai tarsi atneša Kubos vėją, švelniai kutenantį lūpas. Mojito ne kartą keitėsi, gimė daugybė jo variacijų. Vieni eksperimentuoja su braškėmis ar mangais, kiti naudoja tamsų romą, o kai kurie netgi pila šampaną vietoj sodos vandens. Bet visų šių modernių interpretacijų širdyje vis tiek slypi klasikinis variantas – tas, kuris gimė Kuboje ir išplito po visą pasaulį. Ir kai žvelgi į stiklinę mojito, joje matai daugiau nei tik gėrimą. Mėtos žaliuoja kaip palmės, laimo gabalėliai spindi kaip saulė Karibų danguje, o ledo kubeliai primena jūrą, švelniai banguojančią prie Kubos krantų. Gurkšnis ir tu jau nebe savo mieste, nebe tarp skubančių žmonių, o kažkur Havanos senamiestyje, kur iš kolonijinių balkonų sklinda gitara, o oras kvepia cukranendrėmis ir vėju nuo jūros.
Nenuostabu, kad mojito tapo pasaulio kokteilių ambasadoriumi. Tai vienas iš nedaugelio gėrimų, kuris tinka visiems - vyrams, moterims, senjorams, studentams. Jį galima gerti dieną prie baseino ar naktį prie baro. Mojito niekada nepavargsta, nes jis visada išlieka aktualus. Ir nors daugelis kokteilių ateina ir praeina kaip trumpalaikės mados, šis išliko. Galbūt todėl, kad jis turi sielą. O gal todėl, kad kiekvienas, kuris jį ragauja, šiek tiek pajunta tą laisvės kvapą, tą šiltą Karibų orą, tą legendinį šauksmą, kuris skamba jau šimtmečius: Viva Cuba!, o paskui dar vienas gurkšnis ir viskas tampa paprasta.