Yra gėrimų, kurie sukelia prisiminimus. Ir yra tokių, kurie juos sukuria. Brendis būtent toks. Tai gėrimas, kuris nekalba garsiai, bet užsilikęs taurėje gali papasakoti visą gyvenimą: seną vakarą, švelnų pokalbį, ilgesnį žvilgsnį. Jis tarsi atmintis, užpilta ant ugnies. Šiltas, gilus, kartais truputį liūdnas, bet visada tikras.
Brendis gimė iš paprastos, bet genialios idėjos distiliuoti vyną. Jo pavadinimas kilęs iš olandiško brandewijn, reiškiančio degintas vynas. Ir tai labai taiklu, nes būtent ugnis ir šiluma pavertė vyną tuo, kas tapo brendžiu. Tiesa paprasta: brendis, tai distiliuotas ir brandintas vynas ar vaisių misa. Tačiau gera taurė brendžio niekada nėra paprasta. Kiekvienas lašas jame turi metų tylą, ąžuolo kvapą ir žmogaus rankų darbą. Nors brendžio protėvis gimė Prancūzijoje, netoli Atlanto, regionuose, kur saulė švelni, o vynuogės kvepia druska ir moliu, jis greitai iškeliavo po pasaulį. Šiandien brendį galima sutikti visur: nuo Ispanijos iki Armėnijos, nuo Italijos iki Pietų Afrikos. Bet kiekviena šalis jam suteikia savitą charakterį. Brendis kaip žmogus, turintis daugybę vardų:
Armagnac (armanjakas) – senesnis, tvirtesnis, laukinis brolis.
Spanish Brandy (ispaniškas brendis) – šiltas, tamsus, su saulės kvapu.
Grappa, Pisco, Rakija, Metaxa – skirtingos šaknys, bet ta pati dvasia – distiliuotas vaisius, saulė, ir šiek tiek žmogaus melancholijos.
Jei viskis kalnai ir dūmai, tai konjakas aksomas, klasika, šilkinis švarkas. Jo gimtinė Konjako regionas Prancūzijoje, kur vynuogės (dažniausiai Ugni Blanc) subręsta ne dėl saulės, o dėl kantrybės. Konjakas distiliuojamas du kartus variniuose katiluose ir brandinamas ąžuolo statinėse ne trumpiau nei dvejus metus. Per tą laiką įgauna spalvą, kvapą, charakterį. Kiekvienas jų kaip žmogaus amžius. Vienas dar ieško savęs, kitas jau žino, ko vertas.
Jei konjakas džentelmenas su cilindru, tai Armanjakas ūkininkas su vynuogių lapu ant rankų. Jis gimė dar anksčiau nei konjakas, pietvakarių Prancūzijoje. Distiliuojamas tik vieną kartą, todėl išsaugo daugiau charakterio, daugiau žemės, daugiau šilumos. Tai brendis, kuris nekalba saldžiai. Jis grubokas, bet tikras. Jo skonis primena džiovintus vaisius, riešutus, prieskonius, šiek tiek tabako. Kai kurie sako, kad tai brendis vyrams. Bet teisybė ta, kad Armanjakas patinka tiems, kurie ieško autentiškumo.
Tuo tarpu ispaniškas brendis šiltesnis, tamsesnis, su saldumo natomis. Jis brandinamas solera sistema, tai reiškia, kad jaunas brendis maišomas su senesniu, todėl visada išlaikomas tolygus, harmoningas skonis. Populiariausi vardai – Fundador, Osborne, Cardenal Mendoza, Torres 10. Šis brendis kvepia razinomis, karamele, datulėmis ir truputį šokoladu. Tai gėrimas, kurį geria po siestos, lėtai, su saulės šviesa ant stalo.
Ir dar vienas brendžio puslapis: Armėniškas brendis, kuris kadaise pavergė net Čerčilį. Jis gaminamas iš vietinių vynuogių, brandinamas kalnų ore ir ąžuolo statinėse, pagamintose iš Kaukazo medienos. Rezultatas gilus, šiltas, su medaus ir migdolų natomis brendis. Armėniškas brendis turi tą ypatingą savybę, jis ramina. Ne svaigina, o apgaubia. Tai gėrimas, kuris tinka rudeniui, tylai ir pokalbiams be skubos.
Ne visas brendis gimsta iš vynuogių. Europoje nuo seno žmonės distiliuoja ir obuolius (Calvados), kriaušes (Poire William), slyvas (Slivovica), net vyšnias (Kirsch). Tai kaimo brendis, turintis daugiau širdies nei protokolo. Tokie gėrimai paprasti, bet nuoširdūs. Juos geri ne dėl etiketės, o dėl šilumos, kurią jie palieka. Brendis, tai lėto gėrimo menas. Ne šūvis, o prisilietimas. Taurė turėtų būti plačiausia apačioje ir siaurėjanti viršuje, snifter tipo, kad šiluma kiltų į viršų, o aromatas susitelktų. Paimk taurę į ranką, leisk jai truputį sušilti nuo delno. Pirmiausia kvapas. Jis pasako viską: ar tai jaunystė, ar brandos metai. Paskui mažas gurkšnis, kuris iškart atskleidžia, kiek saulės, medžio ir laiko jis matė. Kai kurie į brendį įpila lašą vandens, kad aromatai atsivertų. Bet tikras žinovas brendį geria be nieko, vakare, kai aplink tylu.
Brendis ne vakarėlių, o pokylių ir tylos gėrimas. Jis dera prie šokolado, cigarų, desertų, brandintų sūrių. Bet kartais geriausia pora jam knyga, minkšta šviesa ir tyla. Jis mėgsta vakarą, ne rytą. Mėgsta seną muziką, ne garsą. Mėgsta žmones, kurie turi ką prisiminti. Brendis moko vieno paprasto dalyko: lėtumo ir ramybės. Pasaulyje, kur viskas greitėja, brendis sako sustok. Atsisėsk. Pajusk, kaip stiklas šyla rankoje. Kaip aromatas atsiveria. Kaip laikas sulėtėja. Tai gėrimas, kuris ne tik šildo kūną, jis šildo sielą. Tarsi rudens saulė, kuri leidžiasi, bet vis dar šviečia. Kiekvienas žmogus turi savo taurę brendžio. Vienam ji primena senelį, kuris vakare sėdėdavo prie lango. Kitam vakarą Paryžiuje ar gimtadienį, kai viskas buvo paprasta. Brendis ne tik neša prisiminimus, bet kartu juos ir kuria. Tai gėrimas, kuris sako:
Gyvenimas neturi būti tobulas. Užtenka, kad jis būtų tikras
Tad pakelk taurę... Už šilumą. Už atmintį. Už tai, kad kai kurie dalykai verti laiko – kaip ir brendis.
armanjakas
armėniškas brendis
Brendis
gėrimo kultūra
ispaniškas brendis
kalvadosas
Konjakas
Pasaulis