Konjakas – aristokratų taurėje slypintis laikas
Yra gėrimų, kurie atgaivina, yra tokių, kurie sušildo, o yra ir tokių, kurie tiesiog verčia sustoti. Sustoti, įkvėpti ir pajusti akimirką. Toks yra konjakas. Tai ne šiaip alkoholis — tai laikas skystyje. Tarsi senas vinilas, kuriame vis dar girdisi laiko dulkių melodija. Kai rankose laikai taurę konjako, nebeskubi. Nebėra skaičių, terminų ar skubos. Yra tik tu, gintaro spalvos skystis ir tylus praeities alsavimas. Nes kiekviename gurkšnyje slepiasi dešimtmečiai laukimo, brandinimo, meistrystės ir pagarbos tradicijai.
Kaip ir daugelis didžių dalykų šiame pasaulyje, konjakas gimė atsitiktinai. XVII amžiuje Prancūzijos pietuose, netoli Atlanto vandenyno, Charente regione, vietiniai vyndariai gamino baltą vyną, tačiau jis buvo gana silpnas ir trumpalaikis. Kad išsaugotų jį ilgesniam transportavimui į Olandiją, jie pradėjo distiliuoti vyną į stipresnį skystį, vadinamą gyvybės vandeniu. Laikui bėgant kažkas (gal genijus, o gal tingus sandėlininkas) pastebėjo, kad šis distiliatas, pabuvęs ąžuolinėse statinėse, įgauna ypatingą skonį, aromatą ir spalvą. Ir taip gimė konjakas, vienas tauriausių gėrimų pasaulyje. Regionas, kuriame gaminamas konjakas, nuo to laiko tapo legendinis. Tai ne bet koks gėrimas, tik distiliatas iš konkretaus Prancūzijos regiono, gaminamas pagal griežtas taisykles, turi teisę vadintis Cognac. Viskas nuo dirvožemio iki klimato ten svarbu. Net vynuogių rūšys tik kelios leidžiamos, o pagrindinė jų – Ugni Blanc.
Konjako kūrimas tai menas. O menas, kaip žinia, reikalauja kantrybės. Iš vynuogių spaudžiamas vynas fermentuojamas, distiliuojamas du kartus variniuose alembikuose, vadinamuose Charentais. Kiekviena distiliacija atskiria širdį, tai kas švariausia ir subtiliausia. Štai ši širdis ir tampa konjako pagrindu. Tada prasideda ilgi laukimo metai. Statinės iš Limuzino arba Tronçais ąžuolo, tik jos tinka konjakui. Kiekviena jų turi savo charakterį, savo kvapą. Jaunas distiliatas iš pradžių aitrus, stiprus, bet po metų, penkerių ar dvidešimties jis tampa vis švelnesnis, sodresnis, brandesnis. Kiekvienas brandinimo etapas – tarsi gyvenimo tarpsnis. Pirmus metus jis maištauja, po to susitaiko, galiausiai tampa išmintingas. Kai konjako meistras atidaro statinę po dvidešimties metų, jis jau žino: tai nebe gėrimas. Tai istorija.
Konjako skonis kaip muzika. Jo negali tiksliai apibūdinti, gali tik pajausti. Kai kurie konjakai kvepia džiovintais vaisiais, vanile, tabaku, kiti – šokoladu, migdolais ar medumi. Kiekvienas jų turi savo sielą. Ir vis dėlto, konjako klasifikacija egzistuoja: VS (Very Special) – mažiausiai dvejų metų brandinimo gėrimas, jaunatviškas, aitrus, su gyvu charakteriu. VSOP (Very Superior Old Pale) – brandinamas mažiausiai ketverius metus. Čia jau atsiranda šiluma, gilumas, pusiausvyra. XO (Extra Old) – brandinamas mažiausiai dešimt metų (dažnai ir kelis dešimtmečius). Tai lėtas, elegantiškas konjakas, skirtas vakarui, kai skuba tik laikrodis. Bet net ir tarp šių raidžių slypi filosofija: kuo ilgiau laukta, tuo mažiau žodžių reikia.
Kai kurie sako, kad konjako aromatas, tai laiko kvapas. Jame gali užuosti saulėtą Prancūzijos rytą, kai ūkininkai skinė vynuoges. Gali užuosti ąžuolinį rūsį, kuriame tyliai ilsėjosi statinės. Gali užuosti rankas meistro, kuris po dešimtmečių atidaro tą statinę ir šypsosi – nes laukimas pasiteisino. Ir kai tu pakeli taurę prie nosies, tarsi keliauji atgal. Į kitą amžių. Į pasaulį, kuriame dar buvo laiko laukti. Šiuolaikinis konjakas nebesislepia tik senų džentelmenų kambariuose. Jis išėjo į gatvę. Jį atranda nauja karta – žmonės, kurie vertina autentiškumą, istoriją ir kokybę. Konjakas tampa modernus, bet nepraranda sielos. Baruose vis dažniau rasi Cognac Sour, Sidecar ar net Espresso Cognac. Tai tarsi senas prabangus kostiumas, pritaikytas šiuolaikiniam ritmui. Bet esmė išlieka ta pati, tai vis dar tas pats taurėje slypintis laikas.
Kai laikai taurę konjako, tą akimirką pasaulis lėtėja. Ne todėl, kad jis turi sulėtėti, o todėl, kad tu pats jauti, kaip laikas išsitempia tarp pirštų, tarsi gintaro šviesa. Konjakas moko kantrybės, ramybės ir gebėjimo būti čia ir dabar. Tad kitą kartą, kai atversi butelį konjako, nedaryk to šiaip. Padėk telefoną, išjunk muziką, įsipilk truputį. Pirmiausia pauostyk. Tada pažvelk į spalvą. Ir tik tuomet paragauk. Nes būtent taip gimsta ne šiaip gėrimo akimirka, o mažytis ritualas. Toks, kuris vertas karalių, bet prieinamas kiekvienam, kas moka įsiklausyti.