Pina Colada: Karibų jūros skonis ir atostogų malonumas

   Yra kokteilių, kuriuos geri tam, kad suprastum skonį. Yra tokių, kuriuos geri, kad parodytum stilių. O yra Pina Colada tas, kurį geri tam, kad bent trumpam pabėgtum. Vos tik taurė atsiduria rankoje, kažkur tolumoje pradeda girdėtis bangų šnaresys. Ne garsiai, ne įkyriai, o taip, lyg jūra šnabždėtų neskubėk. Ir tu neskubi. Nes Pina Colada niekada nebuvo skirta skubėjimui. Tai ne baro iššūkis ir ne miksologijos olimpiada. Tai atostogų būsena, supilta į taurę. Pirmas gurkšnis ir miestas dingsta. Ne todėl, kad jis blogas. Tiesiog nebereikalingas. Kokosas ateina pirmas... Toks minkštas, šiltas, apvalus. Ne tas dirbtinis, saldus iki nemalonumo, o toks, kuris primena pavėsį po palmėmis. Paskui ananasas... Šiek tiek rūgšties, šiek tiek saulės, truputis tropinės drąsos. O tada romas. Ne agresyvus, ne demonstruojantis jėgą. Jis čia tam, kad viską surištų į vieną pasakojimą. Pina Colada nėra apie alkoholį. Ji apie nuotaiką.

   Kaip ir daugelis legendinių kokteilių, Pina Colada turi ne vieną gimimo istoriją. Bet visos jos veda į tą pačią vietą – Puerto Riką. Vienoje versijoje pasakojama apie XIX amžiaus piratą Roberto Cofresí, kuris esą savo įgulai maišė romą su ananasų sultimis ir kokosu, kad pakeltų dvasią. Romantiška? Labai. Tik niekas to iki galo nepatvirtino. Oficialesnė istorija prasideda XX amžiuje, San Chuano viešbutyje Caribe Hilton. 1954 metais barmenas Ramon Monchito Marrero ilgai ieškojo gėrimo, kuris įkūnytų Puerto Riko dvasią. Ne sudėtingo. Ne pretenzingo. O tokio, kuris būtų apie saulę, vėją ir lėtą laiką. Po daugybės bandymų gimė Pina Colada. Ir pasaulis ją greitai suprato. Taip stipriai, kad 1978 metais Puerto Rikas oficialiai paskelbė ją nacionaliniu gėrimu. Pina Colada turi vieną labai svarbų bruožą, ji nesistengia būti madinga. Ji nesivaiko tendencijų, neapsimeta tuo, kuo nėra. Todėl ir neišeina iš mados. Kai 70-aisiais grojo disko – Pina Colada buvo šokių aikštelėse. Kai 80-aisiais atsirado neonai, ji stovėjo šalia baseinų. Kai 90-aisiais visi ieškojo egzotikos, ji jau buvo ten. O šiandien, kai vėl vertinam paprastą malonumą, ji grįžta be jokio triukšmo. Net garsioji daina “Escape (The Piña Colada Song)” tapo ne reklama, o nuotaikos manifestu apie pabėgimą, lengvumą ir šiek tiek naivaus džiaugsmo.

   Tikra Pina Colada neturi būti perkrauta. Ji laikosi trijų pagrindinių atramų. Baltas romas – lengvas, švarus, leidžiantis atsiskleisti vaisiams. Ananasų sultys šviežios, ne per saldžios. Kokosų kremas – tirštas, aksominis, jungiantis viską į vieną struktūrą. Ledas čia ne priedas, o taip pat struktūra. Be jo nebūtų tos švelnios, beveik desertinės tekstūros. Viskas suplakama arba sumalama iki vientiso šilko. Be skubos. Be nervų. Ilgą laiką Pina Colada turėjo keistą reputaciją. Esą ji per saldi, per moteriška, ne rimta. Ir tai daug pasako ne apie kokteilį, o apie tuos, kurie taip galvoja. Nes Pina Colada niekada nepretendavo būti rimta. Ji pretendavo būti gera. Geras kokteilis nebūtinai turi būti sausas, kartus ar sudėtingas. Kartais jis turi būti tiesiog malonus. Ir tame nėra jokios gėdos. Šiandien vis daugiau barų grįžta prie kokteilio esmės – emocijos. Ir Pina Colada čia jaučiasi kaip namuose.

   Per ilgus metus Pina Colada įgavo daugybę versijų. Su tamsiu romu, suteikiančiu gilesnį charakterį, su šviežiu kokosu, kai norisi natūralumo. Su mango ar pasifloromis, kai norisi dar daugiau tropikų,  net be alkoholio, kai svarbiausia pati būsena. Bet visose versijose lieka tas pats jausmas: atsipalaidavimas. Jei kokteilis išlaiko tai, jis tebėra ta pati senoji Pina Colada. Pina Colada nemėgsta triukšmingų barų piko metu. Ji labiau tinka  popietei, kai saulė jau nebe degina, vakarui prie vandens, lėtam pokalbiui ar akimirkai be plano.  Prie jos tinka paprastas maistas: jūros gėrybės, vaisiai, lengvi desertai. Bet ji puikiai veikia ir be nieko. Nes pati yra pusiau desertas. Pina Colada nėra apie pabėgimą nuo gyvenimo. Ji apie pauzę gyvenime. Apie leidimą sau neskubėti, neanalizuoti, nesverti. Kartais vienas kokteilis gali priminti, kad malonumas nėra silpnybė. Jis būtinybė. Ir jei yra gėrimas, kuris tai pasako tyliai, be pamokslų, su šypsena, tai būtent Pina Colada.