Romas – Karibų dvasia ir maišto simbolis
Romas tai daugiau nei gėrimas. Tai istorija, tai dvasia, tai maištas, laisvė ir saulėje įkaitęs jūros vėjas. Jame skamba Karibų bangų ošimas, senų laivų girgždėjimas ir besijuokiančių jūreivių balsai. Tai gėrimas, kuris gimė iš cukranendrių prakaito, kolonijinių intrigų ir žmogaus troškimo pajusti gyvenimo skonį. Kai pakeli taurę romo, jauti ne tik saldumą, bet ir ugnį – tą pačią, kuri lydėjo piratus, plantatorius ir poetus.
Romo kelias prasidėjo kažkur XVII amžiaus pradžioje, kai cukranendrių plantacijose Karibuose vergai pastebėjo, kad melasos, tiršto cukraus gamybos šalutinio produkto, fermentacija sukuria keistą, bet malonų gėrimą. Iš pradžių romas buvo vadinamas įvairiai – kill-devil, rumbullion, rumbustion, tai žodžiai, reiškiantys triukšmą, chaosą, šurmulį. Ir išties, romas nuo pat pradžių buvo triukšmingas. Jį gerdavo vergai, jūreiviai, kareiviai, piratai ir kolonistai – visi tie, kurių gyvenimas buvo toli nuo tvarkos ir manierų. Pirmieji romo distiliatoriai buvo salų plantacijose dirbę žmonės, ieškoję būdų panaudoti melasą. Distiliavimo menas atėjo iš Europos, bet romas tapo grynai Naujojo pasaulio kūriniu. 1650-aisiais Barbadosas tapo pirmąja sala, kurioje buvo komerciškai gaminamas romas. Nuo čia jis pasklido po visus Karibus, o netrukus ir po pasaulį. Romas greitai tapo valiuta. Juo buvo atsiskaitoma už prekes, už vergus, už lojalumą. Britų laivyne romas buvo net įtrauktas į oficialų jūreivių davinį, vadinamą „tot“. Kiekvienas jūreivis kasdien gaudavo po nedidelį kiekį romo tam, kad palaikytų dvasią ir nepamirštų, kad gyvenimas vis dar turi skonį.
Jei kas nors ir pavertė romą legendiniu, tai be jokios abejonės piratai. Nuo Henry Morgano iki Juodabarzdžio, nuo Karibų krantų iki Jamaikos įlankų, visur kur tik plazdėjo juodos vėliavos su kaukolėmis, buvo romo. Piratai jį gerdavo iš statinių, maišydavo su paraku, su sultimis, su vandeniu – su viskuo, kas po ranka. Romas jiems buvo daugiau nei gėrimas, tai buvo ritualas, laisvės simbolis, sielos kuras. Kai laivai grįždavo į uostą, barai tapdavo scenomis, kuriose maišėsi romas, dainos ir peiliai. Štai kodėl romas iki šiol neatsiejamas nuo žodžių „laisvė“ ir „nuotykis“. Vėliau romas tapo pagrindiniu gėrimu visose kolonijinėse teritorijose. Anglai, ispanai, prancūzai – kiekvienas sukūrė savo romo tradiciją. Britiškas romas tapo tamsesnis, sodresnis, sunkesnis, ispaniškas švelnesnis ir elegantiškesnis, o prancūziškas kvapnus ir subtilus, gaminamas tiesiai iš cukranendrių sulčių, vadinamas rhum agricole.
Iš pirmo žvilgsnio romo gamyba atrodo paprasta: melasa arba cukranendrių sultys fermentuojamos, distiliuojamos, brandinamos. Bet už to slypi šimtmečiai tradicijų, klimato įtakos ir subtilių niuansų. Kiekviena sala tarsi atskira visata. Jamaikoje romas turi sunkų, vaisiškai rūkytą skonį, kuriame jaučiasi ananasų, bananų, vanilės tonai. Barbadoso romai – švarūs, švelnūs, puikiai subalansuoti. Kubos romas lengvas, gėliškas, sukurtas tam, kad gimtų Daiquiri ar Mojito. Prancūzijos Martinikos romas – grynas, žolelių ir žemės aromato, tarsi prisotintas džiunglių kvapo. Fermentacija dažniausiai trunka nuo kelių dienų iki savaitės, distiliacija vyksta varinėse arba koloninėse distiliavimo kolbose. Brandinimas tai romo širdis. Kuo ilgiau jis ilsisi ąžuolo statinėse, tuo daugiau įgauna gilumo: vanilės, džiovintų vaisių, šokolado, karamelės.
Romas nėra vienodas. Paprastai jis skirstomas į tris pagrindines kategorijas. Baltas romas – lengvas, švelnus, dažniausiai nebrandintas. Tai kokteilių karalius. Be jo neįsivaizduojamas Mojito ar Pina Colada. Auksinis romas – šiek tiek brandintas, švelniai karamelizuoto skonio, puikiai tinka gerti vieną arba su ledu. Tamsus romas – ilgiausiai brandintas, sodrus, su dūminėmis, melasos ir prieskonių natomis. Jį dažnai lygina su konjaku, toks jis gilus ir turtingas. Be to, yra dar prieskoninių (spiced) romų į kuriuos dedama cinamono, vanilės, imbiero, net pipirų. Tai modernus romo pasaulis, gimęs iš Karibų naktų ir šiuolaikinių barų eksperimentų. Romas tai ne tik butelyje slypintis skystis. Tai kultūros dalis. Kiek romanų, filmų ir dainų gimė nuo vieno gurkšnio romo! Nuo „Karibų piratų“ iki Hemingvėjaus, nuo Bob Marley iki Jack Sparrow, visi jie kažkur, giliai viduje, nešė romo ugnį. Net garsusis Rum Diary, pagal Hunter S. Thompson romaną, kalba apie tą patį – romas, kaip metafora gyvenimo chaosui, laisvei ir tiesos paieškai. Romas yra „šilto chaoso“ gėrimas. Jis nepretenduoja į rafinuotumą, bet turi sielą. Jis ne sėdi prie stalo su kaklaraiščiu – jis šoka paplūdimyje, basas, su cigaru rankoje ir žvilgsniu, kuriame telpa visas pasaulis.
Romas gali būti visoks – grynas, su ledu, ar kaip pagrindas šimtams kokteilių. Baltas romas, tam kad atgaivintų. Tamsus, kad sušildytų. Jeigu nori pajusti tikrą skonį – ragauk kambario temperatūros, be nieko. Jei nori atsipalaiduoti – pora ledo kubelių ir gera muzika. Jei nori šventės – išsitrauk taurę, įpilk laimo sulčių, šiek tiek cukraus, šiek tiek džiaugsmo ir tu turi Mojito, Daiquiri ar Cuba Libre. Svarbiausia – nepamiršk, kad romas nėra tik gėrimas. Tai gyvenimo būdas. Jis tarsi sako: Gyvenk dabar. Džiaukis. Nevaržyk savęs... Šiandien romas vienas iš populiariausių alkoholinių gėrimų pasaulyje. Jį myli tiek klasikiniai džentelmenai, tiek laisvos sielos. Jis įkvėpė tūkstančius istorijų, tapo barų širdimi, o jo aromatas vis dar primena, kad kažkur pasaulyje, kur šilta, skamba muzika, o taurėje blyksi laisvė. Kai kitą kartą laikysi rankoje taurę romo – prisimink, kad ten ne tik alkoholis. Ten šimtmečiai istorijos, vėjo glostyti krantai, ir mažytė laisvės kibirkštis, kuri gyvena kiekviename iš mūsų.