Ar kada nors pastebėjai, kad tas pats kokteilis bare atrodo ir skanaujasi visai kitaip nei namie? Ir net ne todėl, kad barmenas turi slaptą receptą ar magišką maišymo ranką. Priežastis slypi daug giliau – mūsų pojūčiuose. Kokteilio skonis gimsta ne tik burnoje, bet ir akyse, nosyje, ausyse, net galvoje. Tai ištisas pojūčių žaidimas, kuriame spalva, kvapas, garsas ir atmosfera vaidina ne mažesnį vaidmenį nei pats receptas.
Pirmas dalykas, kurį pastebime, tai spalva. Ji kalba dar prieš skonį. Ryškiai žalias Mojito atrodo gaivus net per ekraną. Auksinis Cuba Libre žadina vasaros vakaro jausmą. O raudonas Negroni spinduliuoja solidumu ir šiek tiek pavojumi. Spalva sukuria lūkestį. Jei matai žydrą kokteilį, tikiesi kažko šalto, tropiško, gal net šiek tiek paslaptingo. Rožinis gėrimas signalizuoja saldumą ar vaisiškumą, o tamsiai gintarinis rimtą, brandų skonį. Barmenai tai puikiai žino. Jie žaidžia spalvomis kaip dailininkai paletėje, maišo, derina, sluoksniuoja. Kartais vien dėl atspalvio gėrimas tampa hitu Instagram’e, o paskui ir baruose. Nes žmogus pirmiausia geria akimis.
Kvapas yra paslaptingas dalykas. Jis įsiskverbia į atmintį, žadina emocijas ir net sugrąžina prisiminimus. Vienas mėtų lapelis ant stiklo krašto, laimo žievelė ar vanilės dulkės virš kokteilio ir tu jau kitame pasaulyje. Kai barmenas trina apelsino žievelę virš taurės, jis ne šiaip puošia, jis paleidžia eterinius aliejus, kurie pirmiausia pasiekia tavo nosį, o tik tada skonio receptorius. Tai tarsi kvapo preliudija prieš muzikinį kūrinį. Klasikinis Martini kvėpuoja kadagiu ir citrina – tvarkingai, santūriai. Pina Colada kokosų saldumu, kuris nuneša į paplūdimį. O Whiskey Sour citrusiniu gaivumu su stipraus gėrimo užuomina. Kartais kvapas gali visiškai pakeisti gėrimo suvokimą. Tas pats Gin Tonic su rozmarino šakele skambės visai kitaip nei su agurko griežinėliu. Nors ingredientai beveik tie patys, pojūtis kardinaliai kitoks.
Barmeno rankose skambantis šeikeris, stiklinėje skambantys ledo kubeliai, lėtai atsisukantis kamštelis... visa tai kuria atmosferą. Garsas tai lyg įvadas į skonį. Kai bare girdi ledą, tau kyla laukimo jausmas. Šis garsas žada kažką gaivaus, šalto, malonaus. Net stiklo barškėjimas prieš stalviršį turi savo magiją, tai garsinė pramogos pradžia. Yra net tyrimų, kurie rodo, kad muzika keičia tai, kaip jaučiame skonį. Skambant lėtam džiazo kūriniui, gėrimas atrodo švelnesnis ir sodresnis. O jei groja greitas, linksmas ritmas, kokteilis atrodo saldesnis, gyvesnis. Ne veltui barmenai taip atidžiai renkasi foninę muziką, ji padeda formuoti pojūtį dar prieš pirmą gurkšnį.
Kokteilio pojūtis prasideda dar prieš jį pakeliant prie lūpų. Kokia taurė – šalta ar šilta, sunki ar lengva, stiklinė ar metalinė, visa tai formuoja mūsų įspūdį. Tobulai atšaldytas stiklas visada priverčia pirštus lengvai virptelėti, o tai paruošia kūną pojūčiui bus gaivu. Jei stiklas aptrauktas šerkšnu, atrodo, kad gėrimas ką tik iš ledynų. Net taurės kraštelis svarbus, plonas suteikia rafinuotumo, o storas stabilumo. Net šiaudeliai ar maišikliai turi savo magiją. Metalinis šiaudelis sukuria šalčio efektą, plastikinis neutralus, o bambukinis jaukus ir natūralus. Tai smulkmenos, bet iš jų gimsta įspūdis.
Skonis tai ne tik chemija, tai psichologija. Kai tau patinka, kaip atrodo gėrimas, tu automatiškai jį vertini geriau. Kai jį patiekia su šypsena, jis atrodo skanesnis. Kai girdi, kaip baras gyvena, o stiklinės švelniai susiduria, tavo smegenys tarsi sako: čia gera vieta, čia geras gėrimas. Tai žino kiekvienas patyręs barmenas. Todėl jis ne tik maišo kokteilius, jis kuria nuotaiką. Jis sukuria patirtį, kuri veikia visus tavo pojūčius vienu metu. Kodėl tai svrbu? Todėl, kad kokteilis tai ne tik alkoholis ar sultys stiklinėje. Tai emocija, mažas meno kūrinys. Kai viskas suderinta – spalva, kvapas, garsas, temperatūra, taurė, šviesa, tu gauni ne gėrimą, o patirtį. Ir būtent dėl to vienas ir tas pats Blue Lagoon vienur gali atrodyti tiesiog geras, o kitur nepamirštamas. Nes vienur jis tiesiog pagamintas, o kitur pateiktas kaip šedevras.