Yra žmonių, kurie geria tą patį vyną visus metus. Jiems svarbiausia skonis, ne laikas. Bet jei pabandytum sustoti, pažiūrėti į pasaulį pro vyno taurę, pastebėtum, kad metų laikai keičia ne tik orą. Jie keičia mūsų nuotaiką, kūną, net troškimus. Ir, keista, bet vynas tai jaučia. Lyg pats žinotų, kada laikas būti lengvam ir gaiviam, o kada šiltam, giliam ir tyliam.
Pavasaris.Tas metas, kai pirmą kartą po ilgos žiemos atsidarai langą ir pajunti, kad oras kvepia naujai. Visur pilna pažadų, šviesos, neramumo. Pavasarį norisi vyno, kuris irgi toks pat gyvas, veržlus, dar truputį jaunas. Kaip ir pavasaris. Baltas, žvilgantis stikle, su žaliu obuoliu ar citrusų nata. Sauvignon Blanc, Rieslingas, Pinot Grigio, tai tarsi pirmi saulės spinduliai po šalto lietaus. Kai pirmą kartą atsisėdi lauko terasoje, dar su megztiniu, dar su šiek tiek raudonu nosies galiuku, bet jau su šypsena. Ir vynas šypsosi kartu. Pavasarį vynas ne tiek svaigina, kiek pažadina. Jis sukelia alkį ne tik maistui, bet ir gyvenimui. Tokiu metu net taurė burbuliuojančio Prosecco atrodo kaip mažas šventinis sprogimas. Ir ne todėl, kad reikėtų progos. O todėl, kad pats gyvenimas tampa proga.
Tada ateina vasara. Viskas atsileidžia, kūnas nori oro, lengvumo, spalvų. Taurė užsiplieskia saulėje, kaip šaltas gintaras ar prinokusi vyšnia. Vasaros vynas ne filosofavimui. Jis gyvas, šlapias, gaivinantis, jis tarsi šypsosi tau kartu su draugais, kai terasoje nuo karščio šaltas butelis palieka vandens ratą ant stalo. Rose. Lengvas, kvepiantis braškėmis, vėju, vakaro šviesa. Arba jaunas, traškus baltas vynas su vos juntamu vaisių saldumu. Tokie vynai nesitiki būti rimti. Jie tarsi sako: atsipalaiduok, šią akimirką svarbiausia kvėpuoti, juoktis, gyventi. Bet vasara turi ir kitą pusę. Kai oras prisirpsta, kai vakarai tįsta, o naktis kvepia žole ir žeme, norisi kažko, kas tave truputį sustabdytų. Taurės, kuri sakytų sėsk. Nieko nedaryk. Klausyk, kaip cikados groja savo muziką. Ir tada ant stalo atsiranda švelnus, aksominis Pinot Noir ar net šiek tiek atvėsintas Grenache. Vynas, kuris nebe šoka, jis pasakoja.
Ruduo. O, ruduo… Tai metų laikas, kai vynas įgauna sielą. Kai šviesa tampa gintarinė, kai lapai krinta tyliai, kaip paskutiniai žodžiai, kai viskas kvepia žeme ir laiku. Tada į taurę natūraliai krenta raudonas vynas - gilesnis, lėtesnis, turintis istoriją. Cabernet Sauvignon, Merlot, Syrah… Jie tokie kaip ir mūsų ruduo, prisirpę, apmąstyti, kupini prisiminimų. Tai vynai vakarams, kai už lango lietus, kai virtuvėje kvepia troškinys ar keptos daržovės, kai tau norisi šilumos ne tik rankose, bet ir viduje. Rudens vynas neturi skubėti. Jis negeriamas šiaip sau. Jis ragaujamas. Po truputį. Kaip pokalbis su seniai matytu draugu, kai abiejų balsai jau šiek tiek prislopę, bet širdys kalba garsiau nei žodžiai. Rudenį vynas tampa laiko veidrodžiu. Jis primena, kad viskas bręsta. Kad brandumas ne nuovargis, o ramybė. Kad ir vynas, ir žmogus, jei subrendo tinkamai, turi tą patį skonį - gilų, bet be kartumo.
Ir štai ateina žiema. Ilgi vakarai, kai stiklas lango tampa tarsi siena tarp pasaulio ir tavęs. Kai šiluma tampa prabanga, o tyla malonumas. Žiemos vynas yra šiluma skystyje. Tamsus, sodrus, aromatingas. Tokį norisi laikyti delnuose, ne tik gerti. Portas, Madeira, Amarone, Syrah, Malbec. Tai ne gėrimai, o draugai. Jie lėtai įsilieja į kraują, sušildo mintis, primena, kad ramybė irgi turi skonį. Žiemą taurė raudono vyno prie židinio tai tarsi ritualas, beveik malda. Tylus, švelnus, nuoširdus. Net jei židinio nėra, jis įsijungia tavo viduje. Nes šiluma, kurią duoda vynas, nėra tik kūno. Ji psichologinė, emocinė, žmogiška. Ji sako viskas gerai. Atsipalaiduok. Pasaulis šiek tiek sustojo, bet tu vis dar čia.
Kiekvienas metų laikas keičia ir valgį, prie kurio ragaujam. Pavasaris - žolelės, sūriai, švelnūs sūdyti skoniai. Vasarą - jūros gėrybės, salotos, šaltos sriubos. Rudenį - moliūgai, grybai, mėsa su padažu. Žiemą - troškiniai, brandūs sūriai, šokoladas. Ir visur šalia vynas, kaip antras balsas, kuris pratęsia skonį, kaip melodija po tylos. Kai kas sako, kad vynas tiesiog gėrimas. Bet jei sustosi akimirkai, pamatysi, kad vynas yra metų laikų atspindys. Butelyje uždarytas laikas. Kiekvienas lašas dalelė vasaros saulės, rudens lietaus, žiemos kantrybės ir pavasario pažado. Gal todėl tikri vyno mylėtojai neieško tobulo butelio. Jie ieško tobulo momento. Tokio, kai viskas sutampa. Oras, šviesa, maistas, pokalbis, mintys. Kai vynas ne dominuoja, o dalyvauja. Kai taurė ne tik pilna, bet ir prasminga. Ir kai tu suvoki, kad tas pats butelis Chardonnay žiemą tave ramina, o pavasarį gaivina, supranti, jog vynas tai metų laikų poezija. Tik parašyta ne žodžiais, o skoniu...