Gėrimų pagrindas kiekvienam save gerbiančiam barui

   Kartais užeini į barą ar restoraną ir nuo pirmųjų sekundžių jauti, kad čia viskas savo vietoje. Tai ramybė, kuri kyla ne iš prabangos, o iš tvarkos, iš supratimo, ką jie daro. Iš baro, kuris žino, kad geri gėrimai nėra tik buteliai lentynoje, o visos vietos veidas, nuotaika ir pažadas svečiui. Nėra nieko blogiau, kai barmenas gūžteli pečiais ir sako: Deja, tokio neturime. Ir atvirkščiai, nėra malonesnio jausmo nei matyti barą, kuriame lentynos pripildytos ne dėl parodijos, o dėl supratimo, kad kiekvienas butelis turi savo istoriją, paskirtį ir charakterį. Jeigu šiandien reikėtų nupasakoti, kokie gėrimai privalo būti kiekviename save gerbiančiame bare ar restorane, norisi pradėti ne nuo sąrašų, o nuo principo: geri gėrimai – tai pagarba svečiui. Tai tylus pažadas, kad atėjęs jis gaus tai, ko nori, ir dar truputį daugiau. Kad barmenas jam pasiūlys pasirinkimą, o ne ribas. Kad čia visada atsiras vietos tiek klasikiniam skoniui, tiek atradimams.

   Ir štai nuo šios minties galima pereiti prie butelių, kurie sudaro tvirtą baro stuburą. Pirmiausia klasikiniai stiprieji gėrimai. Baras be jų, tai tarsi virtuvė be druskos. Tekila, džinas, romas, viskis (pageidautina bent kelių stilių), brendis arba konjakas, degtinė. Atrodo paprasta, bet būtent šis pagrindinių veikėjų rinkinys leidžia barmenui pagaminti beveik visus klasikinius kokteilius: nuo Margarita iki Old Fashioned. Gerai, žinoma, turėti ir tamsų romą, ir šviesų; ir tekilą, ir meskalį; ir vieną švelnesnį džino variantą, ir vieną ryškesnį, aromatingą. Kodėl? Nes svečiai tokie pat skirtingi kaip ir tie buteliai. Vienas ateina ieškodamas kažko ryškaus, kitas kažko paprastesnio. Tiek vienam, tiek kitam baras turi būti pasiruošęs. Toliau likerių pasaulis. Jie tikrai nėra skirti vien tik tam, kad dailiai stovėtų lentynoje. Jie yra kokteilių spalvos, kvapai, nuotaikos. Vermutai – saldus, sausas, kartus. Apelsinų likeris – nuo Cointreau iki Grand Marnier. Kavos likeris, šokoladinis, likeris su žolelėmis, kažkas švelnaus kaip Baileys, kažkas ryškaus kaip Blue Curaçao. Nebūtina turėti visko, bet būtina turėti tuos, kurie leis sukurti bent jau 80 % klasikinių receptų. Nes kai svečias paprašo Negroni, Cosmopolitan ar White Russian, baras turi būti pasiruošęs. Tai profesionalumo ženklas.

   Nesvarbu, ar baras rimtas ir rafinuotas, ar paprastas ir jaukus, vynas visada randa savo vietą. Trijų pagrindinių rūšių dažniausiai pakanka: baltas, raudonas ir rožinis. Bet visada šiek tiek daugiau stengtis apsimoka. Kelios kilmės šalys, kelios stilistikos, bent vienas putojantis. Ir čia svarbiausia ne kiekis, o pasirinkimas, kuris tinka prie meniu. Žmonės mėgsta pajusti, kad baras ar restoranas ne šiaip turi vyną, jis jį supranta. Tada alus. Net jei vieta save laiko kokteilių baru, bent vienas geras alus turi būti. Kodėl? Nes alus dažnai tampa tuo gėrimu, kuris subalansuoja visą vakarą. Gal žmogus nori pradėti lengvai. Gal jam kokteiliai per intensyvūs. Geras lageris, IPA ar tamsus alus, tai pagarba skirtingiems skoniams. Ir dar vienas nepelnytai nuvertinamas baro elementas, tai nealkoholiniai gėrimai. Šiuolaikiniame bare jie reikalingi ne mažiau nei stiprieji. Nealkoholinis alus, nealkoholinis putojantis, keletas nealkoholinių kokteilių, o jei vieta šiek tiek rimčiau žiūri į savo meniu ir vienas kitas nealkoholinis distiliatas, kuris leidžia sukurti tikrai solidų, ne kompotinį beprocentį kokteilį. Tai pagarba vairuotojams, tėvams, žmonėms, kurie šį vakarą pasirinko blaivų laiką.

   Ir štai tada prasideda gražiausia dalis, tai gėrimai, kurie suteikia vietai charakterio. Niekas nesako, kad baras privalo turėti šimtus butelių. Bet vienas ar kitas unikalus pasirinkimas bus tikras aukso grūdas. Galbūt vietinis žolelių likeris, gal nišinis džinas, gal mažos daryklos tekila, gal kokia sena šiaurietiška uogų trauktinė. Tokie dalykai sukuria šios vietos istoriją. Gėrimą, kurio svečias neranda niekur kitur. Gėrimą, kurį barmenas gali pasiūlyti su šypsena ir sakyti: O šitą būtinai paragaukite, tai mūsų mėgstamiausias. Tikras baras gyvena ne nuo prekystalių ir lempų. Jis gyvena nuo to, ką svečiai gauna. Nuo žinojimo, kad kiekvienas į jį įžengęs žmogus ras būtent tai, ko ieško, net jei pats dar nežino ko nori, rimto kokteilio, tauraus viskio, lengvo vyno ar nealkoholinio gėrimo. Ir kai baras turi savo stuburą – stipriuosius, likerius, vermutus, vynus, alų, nealkoholinius bei kelis savitus perlus, tada jis tampa tikrais namais, į kuriuos žmonės sugrįžta. Baras, kuris myli savo svečius, visada turi daugiau nei tik būtinuosius gėrimus. Jis turi širdį. O širdis visada lentynoje, tiesiai už barmeno nugaros.