Benedictine D.O.M. Vienuolių palikimas butelyje

   Gerai, atsisėskim ramiai, kaip prie taurės gero konjako, ir pasinerkim į vieną įdomiausių, paslaptingiausių ir seniausių likerių istorijų – Benedictine D.O.M.. Tai nėra tiesiog gėrimas, kurį užsisakai bare iš nuobodulio. Tai legenda, pasakojama šnabždesiu. Likeris, kurio etiketėje puikuojasi mįslingos trys raidės D.O.M. ir kuris nuo pirmo gurkšnio primena kažkokį seną, paslaptingą prabangos ritualą. Tikras vienuolių palikimas butelyje ir tai nė kiek neperdėta.

   Įsivaizduok XVI amžių, Prancūziją, Normandijos regioną. Senovinis vienuolynas Fecamp vietovėje, kur jūros vėjas kerta akmenines sienas, o viduje tyla, žvakės ir ilgos dienos skirtos žolelių rinkimui bei gydomųjų eliksyrų kūrimui. Ten, kaip byloja legenda, vienuolis, vardu Dom Bernardo Vincelli, sukūrė ypatingą žolelių likerį. Visiškai ne tokį, kokį gerdavo valstiečiai ar karališkieji dvarai. Daug sudėtingesnį, su 27 žolelėmis, prieskoniais ir šaknimis. Likerį, kuris prilygo vaistui, tonikui, o vėliau tiesiog malonumui. Trumpai tariant, tai buvo vienuolių alchemijos šedevras. Bet istorija turi posūkį, dėl kurio šiandien apskritai dar žinome Benedictine. Po revoliucijų, karų ir visokių istorinių audrų receptas buvo prarastas arba bent jau taip galvota. Ir štai XIX amžiuje atsiranda žmogus vardu Alexandre Le Grand. Verslininkas, bet kartu ir tikras istorijos romantikas. Jis rado keletą senų dokumentų, keletą užuominų, kruopščiai atkūrė receptą ir galiausiai prikėlė Benedictine iš praeities tiesiai į mūsų laikus. Ir jis ne šiaip pagamino likerį, o pastatė tam rūmus, kurie iki šiol vadinami Fecamp Abbey Palace, lyg likeriui būtų pastatytas katedros dydžio paminklas. Ir štai nuo to momento Benedictine patraukė į pasaulį, mėlynu vaško antspaudu pažymėtas, išdidžiai ir ramiai, tarsi sakydamas: Aš ne šiaip dar vienas saldus gėrimas, aš visa istorija.

   Ką pajunti pirmame gurkšnyje? Šilumą. Tą švelnią, lėtai sklindančią, kurią suteikia medus, vanilė, žolelės, cinamonas, muskatas, šiek tiek kedro medžio, lengvas karamelės prisilietimas. Nėra vienos dominuojančios natos, čia visas jų choras. Kiekvienas komponentas kvepia ir skamba savo balsu. Kartais jauti šalaviją, kartais džiovintą apelsino žievelę, kartais visai neaiškų, bet malonų prieskonį, kurio net nepavadinsi vardu. Būtent tai ir yra Benedictine žavesys – jis nėra vienasluoksnis. Jis sluoksniuojasi kaip geras parfumerijos kūrinys. Tai gėrimas, kurį ne geri, o ragauji. Nenuostabu, kad daug žmonių vadina jį vienuolių konjaku, nors su konjaku jis neturi nieko bendro. Tiesiog atmosfera tokia kilni, švelniai paslaptinga, atrodanti daug senesnė už mus pačius. Beje, tos raidės ant etiketės – D.O.M.. Tai nėra gamintojo inicialai. Tai senas benediktinų šūkis Deo Optimo Maximo, reiškiantis Dievui geriausiajam ir didžiausiajam. Toks užrašas ant butelio suteikia likeriui savotišką sakralumo prieskonį. Atrodo, lyg gėrimą būtų gėda supilti į ledais pripildytą stiklinę. Jis atrodo vertas kažko rimtesnio – tylos, knygos, ilgo vakaro.

   Bet nereikia manyti, kad Benedictine yra tik gėrimas vienuoliams arba seniems rimtiems džentelmenams. Toli gražu ne. Šis likeris turi labai įdomų antrą gyvenimą kokteiliuose. B & B vienas paprasčiausių ir kartu elegantiškiausių klasikinių derinių: Benedictine ir brendis. Paprasta, aristokratiška, šilta. Jis dar tinka ir senoviniuose kokteiliuose, kuriuose reikia žolelių skonio ir ryškaus aromato. Benedictine D.O.M. pridedamas ir į klasikinį Singapore Sling, į Vieux Carre, ir net į šiuolaikinius miksologų kūrinius, kuriuose reikia kažko šildančio, saldžiai žolelinio. Bet visada ir visur šis likeris  elgiasi vienodai, neperspaudžia, nesistumia į priekį, bet sukuria gilumą. Tą subtilų, senovinį jausmą, kurį sunku paaiškinti, bet lengva atpažinti. Aš asmeniškai Benedictine įsivaizduoju taip: senas, knygomis apkrautas kambarys, medis girgžda, lauke lyja, levandų kvapas, kažkur švelniai spragsi židinys. Ir rankoje nedidelis taurelės formos stiklas, į kurį įpilta Benedictine. Tai yra gėrimas, kuris priverčia sulėtinti laiką. Jis netinka skubantiems. Jis tiems, kurie moka pasimėgauti.

   Gamintojai iki šiol saugo recepto paslaptį. Yra žinoma tik kad receptą sudaro 27 žolelės, prieskoniai ir augalai. Jie distiliuojami, maišomi, brandinami ąžuolo statinėse, o tada sujungiami į vieną tikslų, šilumą spindintį eliksyrą. Tikrąja to žodžio prasme eliksyrą. Juk iš pradžių jis buvo laikomas vaistu nuo nuovargio ir išsekimo. Gal jis tikrai mažina stresą? Kas žino. Bet kažką jis tikrai daro, nes po kelių gurkšnių visas kūnas tarsi atsipalaiduoja. O svarbiausia, šis likeris turi charakterį. Ne tokį, kuris rėkia. Ne tokį, kuris nori pasirodyti. Tai tylus, bet galingas charakteris, kuris sako: Aš išlikau per karus, revoliucijas, per dingusius receptus, per šimtmečius. Ir vis tiek stoviu čia. Kiekvienas gurkšnis, tai akimirka su istorija. Ir tas istorijos skonis jaučiasi: šiltas, gilus, prieskoningas, šiek tiek mistiškas. Vienuoliai gal jau ir nebegamina gėrimo patys, bet jų dvasia, jų kruopštumas, jų pagarba procesui ir paprastai gyvenimo tylai vis dar gyvena šiame butelyje. Tai nėra tik likeris. Tai bendravimas su praeitimi.